Mokslininkai perspėja apie artėjančią katastrofą: mirtinas ugnikalnis vėl rodo gyvybės ženklus

Ugnikalnis El Čičonas jau yra palikęs tragišką pėdsaką istorijoje. Jo galingas 1982 metų išsiveržimas tapo vienu iš daugiausia aukų pareikalavusių Meksikos šiuolaikinėje istorijoje. Tuomet piroklastiniai srautai ir tirštos pelenų debesys nušlavė ištisus gyvenamuosius punktus, žuvo daugiau kaip du tūkstančiai žmonių.

Išsiveržimas kardinaliai pakeitė kraštovaizdį: ugnikalnio viršūnė įgriuvo, o jos vietoje susidarė krateris, kuris vėliau prisipildė vandens. Į atmosferą išmestas didelis sieros dioksido kiekis turėjo ir pasaulinių pasekmių – buvo užfiksuotas trumpalaikis vidutinės Žemės temperatūros sumažėjimas. Būtent ši patirtis lemia, kad bet kokie El Čičono aktyvumo pokyčiai itin jautriai stebimi tiek mokslininkų, tiek vietos bendruomenių.

Šiandien fiksuojami galimo suaktyvėjimo požymiai

2025 metų pabaigoje Meksikos Nacionalinio autonominio universiteto tyrėjai užfiksavo keletą anomalijų kraterio ežere. Atliekant atskirus matavimus, jo paviršiaus temperatūra siekė net 118 laipsnių, o vandenyje pasirodė tuščiaviduriai sieros rutuliai, susiję su iš dugno kylančiomis dujomis. Pasikeitė ir ežero spalva – žalsvą atspalvį, kurį lėmė dumblių gausa, pakeitė pilkšvas tonas, rodantis didesnę sulfatų ir kremenilio (silicio dioksido) koncentraciją.

Atlikus vandens ir nuosėdų analizę, nustatyti chloridų kiekio svyravimai, taip pat padidėję sieros vandenilio ir anglies dioksido išsiveržimai. Pasak specialistų, tai yra aktyvių hidroterminių procesų po paviršiumi požymiai.

Seisminis aktyvumas kol kas išlieka silpnas ir seklus, todėl tiesioginių požymių, kad magma kyla į viršų, nėra. Vis dėlto ugnikalniui taikomas geltonas pavojaus lygis. Mokslininkai pabrėžia, kad sistema gali ilgai išlikti stabili, tačiau išlieka staigių freatinių (garinių) sprogimų rizika, kuriuos sukelia garų slėgio šuoliai.