Europos Sąjunga skambina pavojaus varpais: pažadai dėl klimato virto tuščiais žodžiais, gresia teisiniai veiksmai

Visgi, kai kurios šalys, įskaitant Belgiją, Estiją ir Lenkiją, šių planų vis dar nepateikė, o nevyriausybinės organizacijos perspėja, kad be aiškios politikos ir realaus finansavimo pokyčių nebus.

Remiantis Europos Komisijos pateiktais duomenimis, jei valstybės narės įgyvendins atnaujintuose NECP dokumentuose iškeltus veiksmus, iki 2030 metų anglies dioksido emisijos turėtų būti sumažintos 54 proc. 

Tai beveik atitinka teisiškai įpareigojantį 55 proc. tikslą. Pasiekimai džiugina, ypač turint omenyje, kad per pastaruosius dvejus metus kai kurios šalys ragino švelninti aplinkosaugos įsipareigojimus.

Visgi, Europos Komisijos energetikos komisaras Danas Jorgensenas pabrėžia, kad nors yra kuo didžiuotis, dar nepasiekėme reikalingos ribos. Kartu jis paragino valstybes išlaikyti tempą ir visiškai įgyvendinti pateiktus planus.

Augantis ekonomikos ir aplinkosaugos derinys

Pasak klimato komisaro Wopke Hoekstros, Europos Sąjungoje emisijos nuo 1990 metų sumažėjo 37 proc., o ekonomika tuo pačiu laikotarpiu išaugo beveik 70 proc. Tai, anot jo, rodo, kad ekonominė plėtra ir aplinkos apsauga nėra priešpriešos, jos gali veikti kartu.

Didžiausi pokyčiai jaučiasi energetikos sektoriuje. 2023 metais atsinaujinantys energijos šaltiniai sudarė 24 proc. bendro energijos suvartojimo ES. Komisija prognozuoja, kad dauguma šalių pasieks bendrą tikslą – 42,5 proc. iki 2030 metų.

Tačiau problemų kyla žemės ūkyje ir transporte, čia emisijų mažinimo progresas daug lėtesnis. Dar daugiau, Belgija, Estija ir Lenkija vis dar nėra pateikusios atnaujintų nacionalinių planų. Joms Europos Komisija pateikė aiškų raginimą nedelsti.

Nevyriausybinės organizacijos nerimauja dėl realaus įgyvendinimo

Nors dokumentuose viskas atrodo neblogai, pilietinės visuomenės organizacijos perspėja – daugelis planų yra nepilni ir neužtikrina būtinų pokyčių. 

Tinklo „Climate Action Network (CAN) Europe“ ekspertė Giulia Nardi sako, kad „tikslai yra įgyvendinami, tačiau be konkrečios politikos ir tikro finansavimo viskas gali likti tik žodžiais“. Vienas iš didžiausių trūkumų, anot jos, tai silpnas piliečių įtraukimas į planų rengimo procesą. 

„Nacionaliniai klimato planai bus tokie stiprūs, kokie stiprūs bus jų įgyvendinimo procesai,“ – teigia ji. 

Daugelyje šalių visuomenės dalyvavimas buvo arba formalaus pobūdžio, arba visiškai neskaidrus.

Teisinės pasekmės – visai realios

Dalis nevyriausybinių organizacijų iš Prancūzijos, Vokietijos, Airijos, Italijos, Švedijos, Bulgarijos, Kipro ir Maltos paragino Europos Komisiją pradėti teisminius veiksmus prieš savo vyriausybes. Anot jų, planų trūkumai nėra vien tik politinės klaidos, jie prilygsta teisės pažeidimams.

„Valstybės turi teisinį įsipareigojimą imtis klimato veiksmų, o Komisija – pareigą šią teisę prižiūrėti ir užtikrinti jos laikymąsi,“ – tvirtina iniciatyvos autoriai.

Kas toliau?

Europos Komisija jau ruošia naują, dar ambicingesnį 2040 metų tikslą, kuris, kai kurių šaltinių teigimu, galėtų siekti net 90 proc. emisijų mažinimą. Šis tikslas būtų vienas iš griežčiausių visame pasaulyje – ir kartu tikras išbandymas tiek vyriausybėms, tiek verslui, tiek visuomenei.

Kad tai netaptų tik skambiais pažadais, Komisija ragina šalis ne tik dėti parašus ant dokumentų, bet ir realiai investuoti, ypač į švariąsias technologijas, inovacijas ir skaitmeninius sprendimus. 

Tai esą padės ne tik kovoti su klimato kaita, bet ir atvers naujas rinkas ES verslui. Kol kas Europos Sąjunga juda tinkama kryptimi, bet kiekviena pavėlavusi ar per silpnai pasirengusi šalis rizikuoja pakenkti viso bloko sėkmei. O klimato kaita, kaip žinome, nelaukia.