Kam iš tikrųjų priklauso Mėnulis? Prasideda kova dėl kosminių išteklių, ekspertai siunčia kritinį įspėjimą

Dešimtmečius rašytojai kūrė ateities vizijas, kuriose Mėnulis tampa žmonijos nuosavybe. Vieni jį vaizdavo kaip kolonijų ar tyrimų centrų vietą, kiti kaip kalėjimų ar net gyvenamųjų būstų erdvę. Dar devynioliktame amžiuje Žiulis Vernas rašė apie astronautus, iššaunamus patranka link Mėnulio. 

Vėliau Robertas Heinleinas kūrė istorijas apie mėnulio bazes, kurios maištauja prieš Žemės valdžią ir skelbia nepriklausomybę. Tačiau šiandien ši fantastika vis sparčiau virsta realybe. Rusija, Indija, Kinija ir kitos šalys kuria planus pirmą kartą po 1972 metų siųsti astronautus į Mėnulį. 

Todėl klausimas, kam priklauso Mėnulis ir kas turi teisę į jo turtus, tampa nebe mokslinės fantastikos, o realaus teisinio diskurso dalimi. Atsakymų ieško ne tik mokslininkai, bet ir vis svarbesniu tampantis specialistų sluoksnis, kosmoso teisės ekspertai.

Mėnulis kaip visos žmonijos turtas

Dar prieš pirmąjį žmonių nusileidimą Mėnulyje, 1967 metais buvo pasirašyta Sutartis dėl kosmoso. Prie jos prisijungė ir Jungtinės Valstijos, ir tuometinė Sovietų Sąjunga. Šioje sutartyje Mėnulis buvo pripažintas visos žmonijos bendru turtu, kuris negali priklausyti nei vienai valstybei. 

Sutartis įtvirtino, kad kosmosas, įskaitant Mėnulį ir kitus dangaus kūnus, yra atviras visiems ir turi būti naudojamas tik taikiems tikslams bei visos žmonijos naudai.

Kaip geros valios ženklas, Jungtinės Valstijos netgi pasidalijo Mėnulio dirvožemio ir uolienų pavyzdžiais su Sovietų Sąjunga, nepaisydamos tuo metu vykusio Šaltojo karo. Tai atrodė kaip stiprus signalas, kad kosminės misijos turėtų būti pagrįstos bendradarbiavimu, o ne konkurencija dėl valdžios ar turto.

Ką daryti su Mėnulio ištekliais?

Nors valstybės negali paskelbti Mėnulio savo teritorija, kyla kita problema. Ar šalis, kuri sugeba išgauti mineralus iš Mėnulio ar asteroidų, gali juos pasilikti sau? O gal viskas, kas randama kosmose, turėtų būti dalijama lygiomis dalimis visam pasauliui? Šie klausimai nėra aiškiai išspręsti. 

Vieni mano, kad kosminių išteklių išgavimas turėtų būti panašus į komercinę žvejybą. Jei turi leidimą ir laikaisi taisyklių, tuomet gali pasilikti tai, ką pagavai. Kiti, ypač tokios šalys kaip Rusija, laikosi nuomonės, jog bet kokie ištekliai, paimti iš kosmoso, turi būti naudojami visos žmonijos labui.

Pasak kosmoso teisės profesoriaus Franso von der Dunko iš Nebraskos universiteto, artimiausiais metais šie klausimai taps vis svarbesni. Jis pabrėžia, kad nors kosmoso teisė skamba kaip mokslinės fantastikos išradimas, realybėje tai tampa viena reikšmingiausių sričių tarptautinėje teisėje. Kuo daugiau šalių ir privačių kompanijų veržiasi į kosmosą, tuo daugiau reikės aiškumo ir konkrečių taisyklių.

Gali būti, kad būsimose teismų salėse Mėnulio vėliava, iškelta Neilo Armstrongo 1969 metais, neturės jokios reikšmės. Ji buvo simbolinis gestas, bet ne teritorinis pareiškimas. Teisiškai vėliavos iškėlimas nereiškia nuosavybės įgijimo. Todėl, jei kiltų ginčai dėl Mėnulio teritorijų ar resursų, vėliava mažai ką padėtų.

Mėnulio ateitis priklauso nuo mūsų sprendimų

Šiandien vis dažniau kalbama apie nuolatines mėnulio bazes, mineralų gavybą ir galimą išteklių transportavimą į Žemę. Tačiau tam, kad šie planai netaptų nauju nesutarimų ir nesąžiningumo šaltiniu, būtina jau dabar kurti aiškią tarptautinę tvarką. 

Tai reiškia, kad žmonijai teks ne tik sukurti technologijas, leidžiančias tyrinėti Mėnulį, bet ir išmintingai spręsti klausimus dėl nuosavybės, atsakomybės ir bendradarbiavimo.

Vienas dalykas tikrai aiškus, nors Mėnulis mus traukia jau tūkstančius metų, tik dabar pradedame tikrai galvoti, kaip su juo elgsimės. Ir jei norime, kad kosmosas taptų visų namais, teks išmokti jį dalytis.