Lenkija ginkluojasi iki dantų, o kokią situacija Lietuvoje? Kai sužinosite, ką turi Lietuva, suprasite

Geopolitinis peizažas pasikeitė – Baltijos šalyse ir aplinkinėse valstybėse technika tampa ne tik galios simboliu, bet ir realiu gynybos ramsčiu. Tad kurioje vietoje šiame plieniniame kontekste stovi Lietuva? Vos pažvelgus į Latvijos ir Estijos karinių investicijų planus, darosi aišku, kad kaimynės nesnaudžia. 

Estai atvirai kalba apie haubicų stiprinimą, papildomas „CV90“ pėstininkų kovos mašinas ir oro gynybos sistemas, kurios apimtų ne tik Taliną, bet ir visą pakrantę. Latvija, ilgą laiką šiek tiek atsilikusi, dabar taip pat smarkiai kilsteli tempą. Artimiausiais metais jie planuoja ne tik atnaujinti techniką, bet ir kurti vieningus batalionus su NATO partneriais, paremtus vakarietiškais standartais. 

Tuo tarpu Lenkija yra visai kita svorio kategorija. Su savo greitaisiais „K2 Black Panther“ tankais, „HIMARS“ sistemomis ir planuojamais daugiau nei 1 tūkst. „K9 Thunder“ haubicų – Lenkija taikosi į vieną moderniausių sausumos kariuomenių regione. Ir čia ne apie parodą kalba – visa ši technika jau realiai pristatoma, diegiama, o šauktiniai rengiami pagal naująją ginkluotę.

O kur stovi Lietuva?

Lietuva renkasi tikslingą, bet kiek nuosaikesnį kelią. Vienas pagrindinių pirkinių pastaraisiais metais – pėstininkų kovos mašinos „Vilkas“, kurios pagrįstos vokiška „Boxer“ platforma. Lietuva taip pat turi haubicų. Ir ne bet kokių – dar 2015 metais Lietuva įsigijo 21 vokišką 155 mm savaeigę haubicą „Panzerhaubitze 2000“. Iš jų 16 naudojamos kovinėms užduotims, 2 skirtos mokymams, o 3 saugomos kaip atsarginės.

Šios haubicos – vienos moderniausių pasaulyje. Jos pajėgios pataikyti į taikinius iki 50 kilometrų atstumu, priklausomai nuo naudojamų sviedinių. Kitaip tariant, Lietuvos artilerija turi kuo atsiliepti į potencialias grėsmes – nors kiekiai ir mažesni nei kai kuriose kaimynėse, tačiau kokybė abejonių nekelia.

Skaičiai kalba garsiai

Pagal šių metų duomenis, Latvija jau skyrė 3,45 proc. savo BVP gynybai, Lietuva planuoja stipriai pakelti ir skirti 3,93 proc., Estija labiausiai atsilieka ir skiria 3,3 proc. Skaičiuojant tankus, Estija jų neturi, Latvija – taip pat. Lenkija, tuo tarpu, jau dabar yra Europos lyderė pagal tankų kiekį. Lietuva šiame sąraše kol kas liktų su nuliu.

Bet stiprybė ne vien tonose. Lietuva investuoja į žvalgybą, logistiką, paramą Ukrainai, taip pat vysto rezervų sistemą ir aktyviai dirba su Vokietijos brigados dislokavimo klausimu. Vadinasi, sprendimas „neperkrauti technikos kiemo“ galbūt yra sąmoningas, nes orientuojamasi į sąjungininkų integraciją, o ne į izoliacinį ginklavimąsi.

Kas iš to?

Lietuva rodo, kad moka pasirinkti, kur investuoti. Nors tankų kol kas nėra, haubicos, oro gynyba ir pėstininkų transportas formuoja stiprų bazinį pagrindą. Tačiau toliau teks spręsti, ar užtenka būti „greta stipresnių“, ar vis dėlto reikia daugiau savarankiškų raumenų.

Ateitis nebus vien apie kiekybę: čia svarbu ir pasiruošimo laikas, logistika, gebėjimas veikti kartu su sąjungininkais. Bet vienas faktas aiškus – Lietuva jau turi stiprų plieninį stuburą, kurį dabar reikia tik stiprinti, o ne kurti nuo nulio.

Kieno plienas stipriausias? Ne tik tas, kuris blizga paraduose. Tikrasis atsakymas slypi tarp šarvų siūlių: gebėjime atsakyti greitai, tiksliai ir su aiškia valia. Lietuva šiame žaidime jau seniai nebe stebėtoja. Bet ar taps lyderė? Čia vis dar klausimas, į kurį atsakys artimiausi metai.