Sąmokslas ar ekonomika? Kodėl vis daugiau žmonių tiki, kad bankinės krizės yra suplanuotos

Žmonės dažnai stebi šiuos reiškinius su nuostaba, nepasitikėjimu arba net su sąmokslo teorijų įtarimais. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tokie įvykiai yra tiesiog nevaldomos ekonomikos pasekmė, tačiau kai kuriems atrodo kitaip, jų įsitikinimu, tai ne atsitiktinumų virtinė, o sąmoningai suplanuoti veiksmai.

Įtarimai dėl bankinių krizių dirbtinumo dažnai kyla tada, kai jų pasekmės naudą atneša konkretiems interesų grupėms. Finansų sektoriaus atsigavimas po 2008 metų krizės, kai tuo metu paprasti žmonės neteko būstų, darbo ar pensijų, sukėlė aštrią diskusiją. 

Kilo klausimas – ar krizės tampa įrankiu, kuriuo naudojamasi tam, kad būtų išvalytas laukas ir atveriamos naujos galimybės tiems, kurie jau turi galios svertus?

Nors tokių teorijų tikrumas nėra įrodytas, jų egzistavimas atskleidžia gilų visuomenės nepasitikėjimą finansine sistema. Pasitikėjimas yra viena svarbiausių bankų funkcionavimo sąlygų, čia tampa silpnąja grandimi. Prasminga panagrinėti, kas skatina tokias nuomones ir ar iš tiesų galime atmesti mintį, kad bent kai kurios krizės yra vienaip ar kitaip paskatintos žmonių rankomis.

Krizės, kurios pasirodė naudingos

Pirmiausia verta pažvelgti į keletą istorinių atvejų, kurie skatino ne vieną žmogų galvoti, kad bankų žlugimas kai kam atnešė daugiau naudos nei žalos. 2008 metais įvykusi pasaulinė finansų krizė tapo simboliu to, kaip valstybių pagalba pirmiausia buvo skirta bankų gelbėjimui, o ne paprastiems gyventojams. 

Kompanijos kaip „Goldman Sachs“ ar „JPMorgan Chase“ ne tik išgyveno krizę, bet kai kuriais atvejais dar labiau sustiprėjo, įsigydamos silpnesnius konkurentus sumažintomis kainomis. Tai iškėlė klausimą, ar šios įmonės galėjo numatyti krizės eigą? Gal net prisidėjo prie to, kad ji įvyktų palankiu joms metu? 

Tokie svarstymai neturi tiesioginių įrodymų, tačiau krizės metu skubiai pasitelkti mechanizmai, tarp jų, išankstiniai rizikos apsidraudimo sandoriai, atrodo įtartinai gerai pritaikyti neprognozuojamai situacijai.

Pinigų politika ir ciklinis nestabilumas

Centrinių bankų vaidmuo čia taip pat yra vertas aptarimo. Viena iš pagrindinių finansinių krizių priežasčių, per ilgas žemas palūkanų normų laikotarpis, kuris skatina perteklinį skolinimąsi. Kai burbulas sprogo, bankai pateko į keblią padėtį, o visą nuostolį perėmė valstybė. 

Keistas sutapimas, bet tai įvyko būtent tada, kai pinigų srautus reikėjo stabdyti dėl augančios infliacijos. Kai kurie komentatoriai net tiesiai sako, kad tokia pinigų politika nėra klaida, o subtili strategija, paskatinti vartojimą ir kreditus, kol sistema pasiekia lūžio tašką, o tada viską perstatyti. 

Tokiu būdu ekonominės korekcijos tampa mechanizmu, leidžiančiu nepertraukiamai perkelti turtą iš plačiųjų masių į rankas tų, kurie turi priėjimą prie finansinių instrumentų dar prieš visuotinius sukrėtimus.

Informacijos asimetrija – pagrindinis įtarimų šaltinis

Tiesa ta, kad bankų sektorius yra vienas labiausiai centralizuotų ir tuo pačiu labiausiai apsaugotų nuo išorinio stebėjimo. Didžioji dalis sprendimų priimami ne viešai, o už uždarų durų, komitetuose, tarybose, susitikimuose, apie kurių turinį plačioji visuomenė dažnai sužino gerokai pavėluotai.

Tokio pobūdžio informacijos asimetrija ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl gimsta sąmokslo teorijos. Kai žmonės neturi aiškios informacijos, bet mato pasekmes, kaip, pavyzdžiui, milijardinės sumos „iš niekur“ atsiduria bankų sąskaitose, lieka vietos spėliojimams. Kuo didesnė tų sprendimų įtaka visos visuomenės gyvenimui, tuo didesnis ir nepasitikėjimas.

Retorika, kuri nepalieka abejingų

Politikai, ekonomistai ir net žurnalistai dažnai prisideda prie šių įtarimų stiprėjimo. Vieni iš jų atvirai kalba apie nepakeičiamus bankus, tuos, kurie esą per svarbūs, kad žlugtų. Tokia logika leidžia pateisinti milžiniškus finansinius įsikišimus, kurie iš esmės perrašo ekonomikos žaidimo taisykles.

Tuo metu kiti veikėjai, ypač alternatyvūs ekonomikos komentatoriai, dar labiau sustiprina įsitikinimą, kad visa sistema paremta iš anksto žinomu scenarijumi. Net jei tai nėra objektyviai tikra, kartais svarbesnė tampa pati nuomonė nei faktas, ypač kai pasitikėjimas išblėsęs.

Ar tikrai viskas suplanuota?

Svarbu pripažinti, kad ne kiekviena krizė yra suplanuota, ir net tie, kurie pasinaudoja situacija, ne visada ją sukelia. Kartais tai tiesiog pasikartojančių modelių pasekmė. Tačiau tai nereiškia, kad šios temos nereikėtų svarstyti. 

Abejonės yra natūrali reakcija į procesus, kurie paveikia milijonus žmonių, o sprendimus priima saujelė. Tad gal geriausias būdas atsakyti į klausimą, ar bankinės krizės suplanuotos, yra nesiekti vienareikšmio atsakymo, bet stebėti, kas iš jų laimi. Jei nauda visada ten pat – kyla pagrįstas klausimas, gal tai ne visai atsitiktinumas?