Šiandien minima tuno diena: proga ne tik atidaryti konservų, bet ir pagaliau praregėti

Tunas dažnai laikomas sveiku pasirinkimu. Daug baltymų, mažai riebalų, jūros kvapas, patogus konservuotas variantas, kurį galima mesti į bet kokias salotas ar makaronus. Tai tapo kone simboliniu sveikos mitybos produktu, ypač tarp sportuojančių, skubančių ar tiesiog racionaliai valgančių.

Tačiau tunui skirta diena ragina sustoti. Ne vien tam, kad paminėtume žuvį, bet kad išgirstume, kaip dažnai tyliai priimame sprendimus nepaklausę: o kiek tame tiesos? Ar tikrai tai, kas vadinama sveika, tokia jau nepajudinama vertybė? Tuną valgom dažnai, bet ar tai tikrai visada geras sprendimas?

Kodėl laikomas sveikumo simboliu

Ilgą laiką tunas buvo rodomas kaip pavyzdys: liesas, sotus, pilnas baltymų, o dar ir skanus. Jis pasirodo sveikos mitybos rekomendacijose, treniruočių programose, net dietose, kurios siūlo valgyti daugiau baltymų, bet vengti raudonos mėsos. Ir visa tai turi pagrindą: tuno sudėtyje yra daug geležies, omega-3 riebalų rūgščių, jodo.

Be to, tai labai patogi žuvis. Ji parduodama konservuota, paruošta, ją galima valgyti be papildomo gaminimo. Ji universali, tinka tiek rytiniam sumuštiniui, tiek vakarienei. Dėl viso to tunas pateko į vadinamąjį gerųjų pasirinkimų sąrašą, bet šis sąrašas turi antrą pusę.

Tyla apie gyvsidabrį – kodėl tai svarbu

Didžiausias klausimas, kuris šiuo metu vis dažniau keliamas, tai gyvsidabrio kiekis. Tunai – didelės, plėšrios žuvys, kurios maitinasi mažesnėmis žuvimis. O jūros maisto grandinėje tai reiškia viena – kuo aukščiau žuvis, tuo daugiau joje gali kauptis sunkiųjų metalų, o ypač gyvsidabrio.

Nors tai nereiškia, kad kiekvienas konservas yra pavojus, tačiau dažnas, nuolatinis tuno vartojimas gali tapti problema, ypač vaikams, nėščiosioms ar tiems, kurių mityboje jau yra daug jūros produktų. Kai kurie ekspertai siūlo nevalgyti tuno daugiau kaip du kartus per savaitę, o kai kurių rūšių dar rečiau. Tačiau retai kas apie tai žino arba susimąsto.

Kilmė – nuo to priklauso daugiau nei skonio intensyvumas

Ne visi tunai vienodii: skiriasi jų rūšys, sugavimo būdai, net konservavimo procesai. Pavyzdžiui, albacore tunas turi švelnesnį skonį, bet dažnai kaupiasi daugiau gyvsidabrio nei mažesniuose rūšyse, tokiose kaip skipjack. Be to, svarbu ir tai, kaip tunas buvo sužvejotas: ar tvariai, ar naudojant tinklus, kurie daro žalą ne tik žuvims, bet ir visai jūrų ekosistemai.

Etiketės ne visada pasako viską, nes dažnai užrašas „daug baltymų“ ar „be glitimo“ užgožia tai, kad produkto kilmė išties miglota. Dėl to vis daugiau vartotojų ieško pažymėjimų, tokių kaip MSC sertifikatas, kuris nurodo, kad produktas atitinka tvarios žvejybos standartus.

Kaip dažnai tunas yra per dažnai?

Jei tunas tavo racione atsiranda kartą per savaitę, greičiausiai viskas gerai. Jei kelis kartus per savaitę ir visada iš to paties šaltinio – verta pasidomėti, ar nevertėtų paieškoti alternatyvų. Lašiša, sardinės, skumbrė, tai žuvys, kurios turi mažiau gyvsidabrio, bet tiek pat arba dar daugiau maistingų medžiagų.

Tuno vartojimas nėra blogis. Problema, kai jis tampa savaime suprantamu geru sprendimu be jokių abejonių. O juk abejoti reikia, ypač tada, kai tai daro įtaką tavo organizmui lėtai, bet nuolat.

Ką primena gegužės 2 diena

Tuno diena, tai ne tik proga įvertinti, kas tavo lėkštėje. Ji primena, kad šios žuvys nėra begaliniai ištekliai. Dėl perteklinės žvejybos, brakonieriavimo ir netvaraus vartojimo, kai kurios tuno rūšys pasaulyje patenka į nykstančių sąrašus. Jos neatsinaujina taip greitai, kaip auga žmonių paklausa. 

Kuo dažniau renkamės tuną be klausimų – tuo didesnį spaudimą darome rūšims, kurios ir taip balansuoja tarp komercijos ir išlikimo. Šiandiena mums primena, kad kiekvienas pasirinkimas skaičiuojasi. Ir ne tik dėl tavo sveikatos, bet ir dėl to, ar šios žuvys apskritai turės rytojų.