Trumpo atsakas sukėlė sąmyšį: Iranas atakuoja JAV bazę, bet JAV prezidentas dėkoja, kas čia vyksta?

Pranešimai apie raketų paleidimą į JAV karinę bazę Katare tapo pasaulinės svarbos žinia, kurią kiekviena pusė pateikė savaip, Iranas kalbėjo apie sunaikinimą, o Jungtinės Valstijos išlaikė šaltą poziciją, pabrėždamos, kad smūgis buvo „teatralinis“ ir neturėjo realaus poveikio.

Irano valdžia, savo ruožtu, pabrėžė, kad jų atsakas buvo būtinas. Tai esą buvo reakcija į pastarųjų savaičių JAV ir Izraelio veiksmus regione, įskaitant atakas prieš Irano strateginius objektus. 

Irano pareigūnai patvirtino, kad planuoja tolesnius atsakomuosius veiksmus, jei jų teritorija vėl bus puolama. Jie pabrėžė, kad nėra nusiteikę ilgalaikiam konfliktui, tačiau saugumo ir orumo klausimais – nesitaikys.

Nepaisant tokių pareiškimų, JAV pusė žengė žingsnį atgal. Prezidentas Donaldas Trumpas viešai padėkojo Iranui už „išankstinį įspėjimą“ ir pabrėžė, kad neturima jokių ketinimų eskaluoti konflikto. 

Šis pareiškimas aiškiai parodo – Jungtinės Valstijos siekia diplomatinės ramybės, ne karinės eskalacijos.

Žvalgyba perspėjo, o sprendimų laikas – po susitikimų

CNN šaltiniai teigė, kad Baltieji rūmai iš anksto turėjo informaciją apie planuojamą išpuolį. Tai, pasak komentatorių, dar kartą įrodo aukštą JAV žvalgybos lygį bei gebėjimą iš anksto įvertinti rizikas. 

Vis dėlto, nors dabar pasirinkta nesiimti atsakomųjų veiksmų, neatmetama galimybė, kad artimiausiomis dienomis po susitikimų su saugumo patarėjais prezidento nuomonė gali pasikeisti.

„New York Times“ citavo keletą Trumpo administracijos pareigūnų, kurie Irano veiksmus apibūdino kaip simbolinį smūgį, jų nuomone, tai buvo vidinės komunikacijos su savo tauta forma, skirta parodyti, kad Iranas neleidžia sau būti ignoruojamas.

Ką rodo geopolitinė dinamika?

Šie įvykiai parodo labai trapų balansą regione. Viena vertus, Iranas stengiasi išlaikyti savo autoritetą ne tik regione, bet ir tarptautiniu lygmeniu. Kita vertus, JAV turėdamos galimybę įsivelti į karą šįkart renkasi stebėtojo poziciją, galbūt suvokdamos, kad bet koks neteisingas žingsnis gali sukelti rimtų pasekmių.

Svarbu ir tai, kad šiuo metu regione koncentruotos JAV pajėgos jau buvo sustiprintos dar iki šio įvykio. Buvimas artimuose sąjungininkų, Saudo Arabijos, Kuveito, Bahreino, kariniuose objektuose suteikia Jungtinėms Valstijoms strateginį pranašumą. 

Tačiau tuo pačiu tai tampa pažeidžiamumo veiksniu, nes šie taikiniai gali būti lengvai pasiekiami ir smūgiuoti iš oro.

Ar įmanoma deeskalacija?

Dabartinis atsakas iš JAV pusės – santūrus ir atsargus, gali reikšti, kad diplomatinis kelias dar neužvertas. Derybų galimybė egzistuoja, tačiau viena sąlyga aiški, tam, kad jos prasidėtų, turi nustoti skambėti sprogimai ir raketų griausmas.

Kol kas akivaizdu viena – Iranas siunčia signalą, kad reaguos į kiekvieną iššūkį, o JAV išlaiko savitvardą, kol rizika neperžengė negrįžtamumo ribos. 

Tai yra pavojinga pusiausvyra, tačiau kol kas ji veikia. Bent jau iki kito įvykio, kuris vėl gali perrašyti diplomatinį scenarijų.