Prisijunkite prie Bilis.lt ir mėgaukitės išskirtinėmis galimybėmis. Registruoti vartotojai mato mažiau reklamų, gali rašyti komentarus bei dalyvauti įvairiuose konkursuose!
Tęsdami prisijungimą soc. tinklais jūs automatiškai sutinkate su privatumo politika ir naudojimosi taisyklėmis, kurias rasite paspaudę čia.
Po naujų kaltinimų Maskvai kyla klausimas, kas pagaliau ją sustabdys
Aleksejaus Navalno mirties aplinkybės ir toliau kelia aistras tarptautinėje arenoje. Europos valstybės viena po kitos reiškia pasipiktinimą, skelbia pareiškimus ir kaltina Kremlių dėl opozicijos lyderio nunuodijimo. Tačiau visuomenėje vis garsiau skamba klausimas, kodėl visi kalba, bet realių pokyčių nematyti.
Miuncheno saugumo konferencijos kuluaruose penkios Europos šalys atvirai apkaltino Rusiją panaudojus mirtiną toksiną epibatidiną prieš įkalintą Kremliaus kritiką. Jungtinė Karalystė, Švedija, Prancūzija, Vokietija ir Nyderlandai pareiškė, kad tik Rusijos valstybė turėjo priemonių, motyvą ir galimybę tai padaryti. Tačiau griežti žodžiai kol kas lieka diplomatinėje erdvėje.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Johannas Wadephulas pareiškė, kad režimas Maskvoje rodo savo bjaurų veidą ir naudoja visas priemones, kad išsilaikytų valdžioje. Jo teigimu, Vladimirui Putinui turi būti parodytos ribos, o Europa turi išnaudoti visas priemones, įskaitant tolesnes sankcijas. Vis dėlto kyla klausimas, ar vien sankcijų grasinimai yra pakankami.
Griežti pareiškimai ir pasipiktinimas
Europos lyderiai kalba aiškiai ir kategoriškai. Jie teigia esantys pasibaisėję ir įsitikinę, kad Navalnas ne tiesiog mirė kalėjime, o buvo nužudytas. JK užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad tik Rusijos valstybė galėjo panaudoti mirtiną toksiną prieš kalinamą opozicionierių Sibire.
Tokie žodžiai yra stiprūs ir diplomatiškai reikšmingi. Jie siunčia signalą tarptautinei bendruomenei ir pačiai Maskvai. Tačiau realių, akivaizdžių pasekmių, kurios pakeistų situaciją Rusijoje ar sustabdytų represijas, kol kas nematyti.
Navalno motina Liudmila Navalnaja prie sūnaus kapo pareikalavo teisingumo. Ji teigė, kad nuo pat pradžių buvo aišku, jog jos sūnus buvo nužudytas, ir kad užsakovai žinomi visam pasauliui. Tačiau jos žodžiai taip pat atspindi bejėgiškumą. Teisingumas, kurio tikimasi, kol kas lieka deklaracijų lygmenyje.
Sankcijos kaip pagrindinis įrankis
Vakarų valstybės dažniausiai renkasi sankcijas kaip pagrindinę spaudimo priemonę. Johannas Wadephulas pabrėžė, kad sankcijos niekada nežlugs dėl Vokietijos. Tai reiškia, kad Berlynas yra pasirengęs tęsti ekonominį spaudimą Maskvai.
Tačiau sankcijos jau taikomos ne vienerius metus. Nepaisant jų, Rusijos valdžia išlieka stabili, o opozicija šalyje susiduria su vis didesniais suvaržymais. Tai kelia klausimą, ar dabartinės priemonės iš tiesų veikia taip, kaip tikimasi.
Sankcijos dažnai turi ilgalaikį poveikį, tačiau jos retai sukelia staigius politinius pokyčius. Be to, jos gali paveikti ir paprastus piliečius, o ne tik politinį elitą. Todėl visuomenėje atsiranda abejonė, ar tai yra pakankama reakcija į galimą politinę žmogžudystę.
Politinė realybė ir atsargumas
Tarptautinėje politikoje kiekvienas sprendimas turi pasekmes. Tiesioginiai veiksmai prieš branduolinę valstybę, tokią kaip Rusija, yra susiję su milžiniška rizika. Todėl Vakarų šalys renkasi diplomatinį spaudimą ir ekonomines priemones, o ne radikalesnius žingsnius.
Be to, bet kokie kaltinimai turi būti grindžiami įrodymais. Nors penkios Europos šalys pareiškė įsitikinusios dėl epibatidino panaudojimo, tarptautinis teisinis procesas reikalauja aiškių ir nepriklausomų tyrimų rezultatų. Tai taip pat gali užtrukti.
Vis dėlto viešojoje erdvėje vis stiprėja nuomonė, kad vien pareiškimų nepakanka. Žmonės klausia, ar Europa iš tiesų turi svertų, galinčių pakeisti Kremliaus elgesį, ar tik demonstruoja moralinę poziciją.
Ar bus realių pasekmių?
Navalno mirties metinės tapo simboline data, primenančia ne tik asmeninę tragediją, bet ir platesnį politinį konfliktą. Dešimtys žmonių susirinko prie jo kapo, reikalaudami teisingumo. Tarptautinė bendruomenė taip pat reikalauja atsakomybės.
Tačiau istorija rodo, kad tarptautiniai procesai yra lėti. Sankcijų paketai rengiami ilgai, diplomatiniai sprendimai derinami mėnesiais. Tuo metu Rusijos vidaus politika formuojama greitai ir be išorinio kišimosi.
Todėl klausimas, kodėl visi kalba, bet niekas nieko nedaro, iš dalies kyla iš nusivylimo. Iš vienos pusės, Vakarų valstybės išreiškia aiškią poziciją ir taiko spaudimą. Iš kitos pusės, tai neatrodo kaip greita ar radikali reakcija.
Galutinis atsakymas priklausys nuo to, ar sankcijos bus griežtinamos, ar bus inicijuoti tarptautiniai teisiniai procesai ir ar pavyks pasiekti realią atsakomybę. Kol kas pasaulis stebi, klausosi pareiškimų ir laukia, ar žodžiai virs konkrečiais veiksmais.
Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“
privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.