Žemė kaista greičiau nei prognozuota: padariniai gali būti skaudūs

Nuo spartaus pramonės vystymosi pradžios vidutinė pasaulinė oro temperatūra nuolat kyla, o didžiausias šuolis fiksuojamas per pastaruosius maždaug 35 metus.

Mūsų planeta oficialiai peržengė 1,5 °C atšilimo ribą, kuri buvo nustatyta kaip pagrindinis tikslas 2015 m. pasirašytame Paryžiaus klimato susitarime. Tuomet šalys įsipareigojo mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir stengtis neviršyti 1,5 °C atšilimo, palyginti su ikiindustriniu laikotarpiu.

Šiandien Žemės atmosfera sulaiko gerokai daugiau šilumos, nei prognozavo ankstesni klimato modeliai. Mokslininkų teigimu, nuo 2005 m. šis energetinis disbalansas padvigubėjo – nuo 0,6 iki 1,3 vato vienam kvadratiniam metrui.

Pagrindine tokio spartėjimo priežastimi laikomas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kaupimasis atmosferoje ir pokyčiai debesuotume. Ypač sumažėjo ryškiai baltų, daugiau saulės spindulių atspindinčių debesų plotai, o tamsesnių, daugiau šilumos sugeriančių debesų padaugėjo. Dėl to silpnėja planetos gebėjimas atspindėti saulės energiją atgal į kosmosą.

Mokslininkai pabrėžia, kad pasaulinė temperatūra kasmet šiek tiek svyruoja. Pavyzdžiui, didelis 2024 m. temperatūros šuolis iš dalies buvo nulemtas ilgalaikės klimato kaitos, tačiau jį dar sustiprino ir natūralus reiškinys – El Ninjas metų pradžioje. Šiuo metu šio reiškinio įtaka jau sumenkusi.

Vis dėlto nauji tyrimai leidžia manyti, kad net vienas mėnuo ar metai, kai pasaulinė temperatūra pasiekia 1,5 °C atšilimą, gali reikšti, jog Žemė artėja prie ilgalaikio šios gyvybiškai svarbios ribos viršijimo.

Skaičiavimai rodo, kad 1,5 °C atšilimo lygis buvo pasiektas jau praėjusiais metais. Labai tikėtina, kad dabar prasideda maždaug 20 metų laikotarpis, kai vidutinė pasaulio temperatūra taip pat išliks ties 1,5 °C riba.

„Temperatūros ribos viršijimas paprastai vertinamas pagal 20 metų vidurkius, tačiau klimato modelių skaičiavimai rodo, kad neseniai užfiksuotas 12 mėnesių šios ribos peržengimas leidžia manyti, jog ilgalaikis vidutinis atšilimas jau siekia apie 1,5 laipsnio“, – aiškina tyrimo bendraautoris Kristopheris Wolfas, Korvalio sausumos ekosistemų tyrimų asociacijos (TERA) mokslininkas.

Neįprastai stiprios karščio bangos – tik viena iš pasekmių. Toliau kylant temperatūrai, susidaro palankesnės sąlygos audrų sistemoms stiprėti ir dažnėti. Kuo šiltesnis klimatas, tuo intensyviau vyksta vandens garavimas, o tai maitina tropines sistemas, kurios formuojasi ir stiprėja vandenynuose dėl aukštesnės jų paviršiaus temperatūros.

Daugiau šilumos atmosferoje taip pat sukuria palankesnes sąlygas sausroms, kurios savo ruožtu didina miškų gaisrų riziką ir mastą.

Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad klimato sistemai kintant, joje įsijungia įvairios grandininės reakcijos, galinčios tiek stiprinti, tiek silpninti pradinį pokytį. Šie procesai vadinami klimato grįžtamojo ryšio ciklais.

Stiprėjant teigiamam grįžtamajam ryšiui, didėja spartaus atšilimo rizika. Pavyzdžiui, tirpstantys ledynai ir sniegas, atšylanti amžinoji įšalas, nykstantys miškai bei anglies praradimas iš dirvožemio gali dar labiau didinti temperatūrą ir taip didinti visos klimato sistemos jautrumą šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms.

„Artimai susietoje Žemės klimato sistemoje destabilizacija viename regione gali išplisti per vandenynus ir žemynus. Ledui tirpstant greičiau šyla paviršius, mažėja albedas (atspindžio koeficientas), kinta Atlanto meridionalinė apytakos cirkuliacija, ir tai lemia pokyčius tropikų lietingų juostų išsidėstyme“, – aiškina mokslininkai.

Prognozuojama, kad iki 2070 m. kai kurie pasaulio regionai dėl karščio ir drėgmės derinio gali tapti praktiškai netinkami žmogaus gyvybei. Didžiausia rizika kyla Brazilijai, Amazonijai ir kitiems tropikams.