Rusijos vykdomas hibridinis karas pasiekė Lietuvą: GPS trikdžiai pasienyje, grėsmės ūkininkams ir laivams

Rusijos veiksmai kelia vis didesnę grėsmę ir civilinei šalių infrastruktūrai, pavyzdžiui, aviacijai ir jūrų transportui. 2025 metais Kaliningrado regione GPS klaidinimo šaltinių skaičius išaugo beveik dešimt kartų, o šie incidentai neapsiriboja tik aviacija. 

Lietuvoje, netoli sienos su Rusija, ūkininkai susiduria su sunkumais, nes klaidinama technika ir taip kenkiama jų auginamam derliui, o kai kurie laivai buvo priversti aplenkti Klaipėdos uostą dėl signalų trukdymo. Dėl šių veiksmų GPS gali rodyti asmens buvimo vietą kur nors Kaliningrado srityje arba gauti klaidingą laiką savo įrenginiuose. Apie tai diskutuota ir Plenarinės sesijos debatuose.

Ukraina – Europos saugumo skydas ir integracijos lyderė

Ukrainos šalis šiandien krauju moka už visos Europos saugumą. Šiame kontekste sveikintinas Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen akcentas apie Rytų flango stebėseną iš kosmoso realiu laiku bei dronų aljanso steigimą – tai realūs žingsniai į priekį stiprinant bendrą saugumą. 

Kaip tik šią savaitę Europos Parlamente lankėsi buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. Susitikimuose su mumis, europarlamentarais, jis pabrėžė EP...] svarbą, išskirtinai palankų Ukrainai turinį, didelę debatų dalyvių kompetenciją. P. Porošenko akcentavo, kad net karo metu Ukrainai svarbu išsaugoti demokratinį valdymą ir žengti tvirtus žingsniu link narystės ES. Buvo pagerbtas ir Andrij Parubijaus, iškilaus Ukrainos politiko, neseniai nužudyto Lvive, atminimas.

Debatuose pasisakiau ir aš. Kalbėjau apie tai, kad nei minutės netikėjome rusų gera valia – jog jie kada nors norės taikos ar kad Rusijoje pakils sveiko proto jėgos. Ne, tikrai ne. Vadinasi, kelias tėra vienas – ginkluoti Ukrainą ir ginkluotis patiems. Nesame karo kurstytojai, o esame priversti žudiko agresoriaus savo vaikus nuo mažens mokyti konstruoti dronų uždangas. Tokia europinė realybė – „real politic“, terminas, kuriuo prieš porą dešimtmečių mėgome švaistytis.

Pabrėžiau, kad sankcijos yra teisingas kelias, bet jei jos būtų buvusios taikytos anksčiau, efektas būtų didesnis – dabar rusai jau susirado alternatyvų. Todėl šiandien kuo veiksmingiau nuteiksime visuomenę mums primestam hibridiniam karui, kuo anksčiau pajungsime mokslą ir technologijas Europos apginklavimui – tuo tvirčiau atgrasysime agresorių nuo pasikėsinimų prieš mūsų vertybes ir demokratiją.

Taip pat atkreipiau dėmesį, kad Ukraina net karo sąlygomis išlaiko reformų tempą: 2024 m. jos užsienio ir saugumo politikos derinimas su ES pasiekė 95 procentus. 2024 m. įvykę Vyriausybių susitikimai pažymėjo naują etapą Ukrainos integracijoje. Todėl dabar laikas atverti derybinius klasterius, vadovaujantis objektyviais kriterijais ir nuopelnais grindžiama pažanga. Tai aiškus kelias, kuriuo eidama Ukraina stiprina ne tik save, bet ir visą Europą.

EK pirmininkės Ursulos von der Leyen metinis pranešimas

Bene didžiausio dėmesio sulaukė EK pirmininkės Ursulos von der Leyen pranešimas. Jame nuskambėjo tiek įprastų, tiek naujų akcentų. Reaguota į Rusijos agresiją bei provokaciją Lenkijoje. Tarp jau minėtų aspektų pabrėžta ir kova su „šešėliniu“ rusų laivynu. 

Svarbus siūlymas panaudoti įšaldyto rusiško turto grynųjų pinigų likutį kaip paskolą Ukrainai, kurią ji turės gražinti tik tada, kai Rusija sumokės reparacijas. Vis dėlto pirmiausia karą būtina laimėti. Teigiamai vertintinas aiškus pažadas spartinti plėtros procesą – Ukrainos, Moldovos ir Vakarų Balkanų integraciją į ES.

Kalboje netrūko ir kitų temų: dėl situacijos Gazoje EK vadovė palaikė „dviejų valstybių“ sprendimą, gynė susitarimą su JAV dėl tarifų, pabrėžė Žaliojo kurso tęstinumą, energetinės nepriklausomybės užtikrinimą. Ypač reikšminga nuostata – visiškas rusiškų energijos išteklių atsisakymas. Socialinės politikos srityje akcentuotas Europos socialinis modelis, planai aprūpinti jaunas šeimas įperkamu būstu, riboti vaikų priėjimą prie socialinių tinklų („pirmiausia – vaikų, o ne pelno interesai“). Taip pat pateikti konkretūs siūlymai dėl apsaugos nuo dezinformacijos ir efektyvesnio migracijos valdymo.

Moldova prieš istorinį pasirinkimą

Moldovoje jau visai netrukus – parlamento rinkimai. Rugsėjo 28-osios datą galime lyginti su istoriniu pasirinkimu tarp europinės krypties ir Kremliaus manipuliacijų. Rusija Moldovoje invazijos nebando tankais – ji ateina hibridiniais veiksmais. Ji ateina kriptovaliutų kanalais finansuojamais „protestais“, rinkėjų papirkinėjimais, šešėliniais milijonais, dezinformacijos kampanijomis, primenančiomis matriošką: atidarai vieną – randi kitą, dar ciniškesnę, kurios tikslas – diskredituoti pasitikėjimą valdžios institucijomis. 

Ir vis dėlto Moldovoje matome pilietinę visuomenę, kuri atsilaiko. Matome diasporą, kuri aktyviai balsuoja ir gina europietišką ateitį. Tai motyvuoja, bet Moldova neturi tiek laiko, kiek kadaise turėjo Balkanai. Europos atsakomybė – padėti jai žengti į priekį ne tuščiais pažadais, o struktūrine parama, aiškiu narystės keliu ir atvira kova su hibridinėmis grėsmėmis. Moldova šiandien testuoja ne tik savo viltį proeuropietiškam rytojui – ji testuoja visos Europos gebėjimą veikti, kai priešas veikia negailestingai ir ciniškai.

Serbijos demokratijos išbandymas

Kalbant apie Serbiją, ji irgi galėtų būti apibūdinta kaip atsiradusi kryžkelėje. Protestus prieš valdžią imta malšti smurtu. Opozicija ir nepriklausomi žurnalistai yra persekiojami, o teisinė valstybė nuosekliai silpninama. Šie vaizdai primena Baltarusiją 2020-aisiais. Skirtumas tas, kad Serbija dar nėra diktatūra, tačiau dabartinė kryptis nesuderinama su Europos vertybėmis. Reikalingas tikslingas Europos veikimas, padedant Serbijai pasirinkti demokratijos kelią. Jeigu situacija negerės, negalime atmesti būtinų sankcijų tiems, kurie yra atsakingi už keliamą smurtą. Negalime leisti Serbijai tapti dar vienu Rusijos satelitu.

Taigi visos šios istorijos jungiasi į bendrą pasakojimą. Rusijos destruktyvūs užmojai neturi sienų, jos tikslai gerai žinomi, ir Europa privalo ryžtingiau telktis ir nedelsiant veikti. Instrumentai nevienodi – atviras pilnos apimties karas, aršios hibridinės provokacijos Moldovoje (ir ne tik), nerimo sėjimas Serbijoje, dabar jau – ir tiesioginė provokacija ES ir NATO valstybėje Lenkijoje. Kiekviename iš tų kritinių taškų sprendžiasi ne tik tų konkrečių valstybių, bet ir visos Europos ateitis.