Šiame mieste net pusmetį nebūna jokios saulės, o gyventojus gelbsti milžiniški veidrodžiai

Nuo rugsėjo iki kovo gyventojai gyvena nuolatinėje šešėlio zonoje. Rjukano istorija prasidėjo tik XX amžiuje, kai buvo atrastas didžiulis Norvegijos krioklių potencialas elektros gamybai. Pramonininkas Samas Eyde įkūrė miestą kaip prieglobstį savo darbuotojams, šalia pastatydamas didžiulius azoto trąšų fabrikus. 

Miestelis iš mažos gyvenvietės virto svarbiu pramonės centru, tačiau kartu išryškėjo ir problema, tai ilgalaikis saulės trūkumas darė neigiamą įtaką žmonių sveikatai ir nuotaikai.

Gyventojai gana greitai suprato, kad saulės stygius ne tik slegia emociškai, bet ir kelia riziką fizinei sveikatai. Ilgalaikis gyvenimas tamsoje siejamas su prasta savijauta, nuovargiu, silpnesne imunine sistema ir depresijos pavojumi. Todėl bendruomenė ieškojo kūrybiškų sprendimų, kaip kompensuoti saulės šviesos trūkumą.

Pirmieji bandymai spręsti problemą

Dar 1928 metais bendrovė „Norsk Hydro“ finansavo funikulierių „Krossobanen“, kuris veikia iki šiol. Ši transporto priemonė padėjo vietos gyventojams žiemos mėnesiais pakilti aukščiau kalnų šešėlio ir bent trumpai pasidžiaugti saulės spinduliais. 

Tai buvo pirmas tokio tipo projektas visoje Šiaurės Europoje ir tapo svarbiu žingsniu siekiant pagerinti vietos žmonių gyvenimo kokybę. Idėjos autorius Samas Eyde taip pat svajojo apie didžiulių veidrodžių įrengimą kalno šlaituose. 

Tokiu būdu būtų galima atspindėti saulės šviesą ir nukreipti ją į miestą. Vis dėlto XX amžiaus pradžioje technologijos dar neleido įgyvendinti tokio sumanymo. Idėja atrodė utopinė ir buvo atidėta ateičiai.

Nepaisant to, Rjukano bendruomenė niekada nepamiršo šios vizijos. Gyventojai nuolat ieškojo priemonių, kaip bent iš dalies kompensuoti natūralios šviesos trūkumą, nes suprato, jog tai būtina ne tik jų fizinei, bet ir emocinei sveikatai.

Veidrodžių projektas „Solspeilet“

Technologijų pažanga XXI amžiuje leido atgaivinti veidrodžių idėją. Vietos menininkas Martinas Andersenas iškėlė projektą „Solspeilet“, kuris po daugelio metų pasiruošimo buvo įgyvendintas 2013 metais. 

Šiauriniame šlaite buvo pastatyti trys milžiniški veidrodžiai, kurių kiekvienas siekia penkis metrus aukščio ir aštuonis metrus pločio. Iš pradžių gyventojai žiūrėjo skeptiškai į tokį neįprastą sprendimą. 

Jie abejojo, ar jis bus veiksmingas, ar išlaidos nepasirodys per didelės. Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad projektas pasiteisino, o dabar jis tapo miesto simboliu. Veidrodžiai atspindi saulės šviesą į centrinę aikštę, suteikdami gyventojams galimybę bent trumpai pasimėgauti natūralia šviesa.

Nors šviesa pasiekia tik dalį miesto, šis sprendimas reikšmingai pagerino bendruomenės gyvenimo kokybę. Žmonės taip pat naudojasi dirbtiniu apšvietimu, šviesos terapijos lempomis ir socialinėmis veiklomis, kurios padeda įveikti ilgalaikės tamsos padarinius.

Gyvenimas šešėlyje ir išradingumas

Rjukano patirtis rodo, kad žmonės sugeba prisitaikyti net prie itin sudėtingų sąlygų. Gyventojai ne tik rado būdų pasidalyti šviesa, bet ir pavertė tai savo miesto išskirtinumo ženklu. „Solspeilet“ tapo traukos objektu turistams ir pavyzdžiu, kaip technologijos gali spręsti gamtos sukeltus iššūkius.

Vis dėlto net ir ši inovacija nepanaikina visų problemų. Ilgi tamsos mėnesiai vis dar kelia grėsmę žmonių sveikatai, todėl čia ypatingą svarbą įgauna bendruomeniškumas, tarpusavio palaikymas ir sveikatinimo priemonės. Tai padeda sumažinti nuovargį, melancholiją ir išlaikyti gyvybingumą.

Rjukanas tapo pavyzdžiu, kaip ryžtas ir kūrybiškumas gali pakeisti gyvenimo kokybę net ir ten, kur gamta atrodo nepalanki. Šio miestelio istorija įkvepia kitus ieškoti originalių sprendimų kasdieniams iššūkiams įveikti.