Elektroninės muzikos legenda Carlas Craigas: „Man patinka į miksą įnešti truputį dramos“

Pasak „Vinyl Me, Please“, jis „ne tik sugebėjo praplėsti Detroito techno ribas, bet ir įnešė veržlumo bei melodingumo į IDM pasaulį“. Legendinė JAV elektroninės muzikos ikona, Detroito techno stiliaus krikštatėvis lapkričio 8 d. Vilniuje sugros savo „hibridinį set‘ą“. Artėjant pasirodymui, galima iš arčiau susipažinti su Carlo Craigo asmenybe.

- Kai pradėjote kurti muziką, iškart įšokote į prodiuserio rolę ir, kiek žinau, niekada iki tol nedidžėjavote. Ar toks požiūris paveikė Jūsų kūrybą?

- Taip, iš tiesų. Visi veiksniai vienaip ar kitaip man darė įtaką. Kai visą laiką groji festivaliuose – kuri muziką festivaliams. Kai groji klubuose – kuri muziką klubams. Aš pradėjau nuo gitaros, grojau bosiniu būgnu džiazo grupėje, orkestre ir bažnyčioje. Kitų prodiuserių požiūris buvo skirtingas – jie turėjo gerą skonį ir į šitą lauką atėjo iš meilės muzikai, o ne dėl to, kad pažinojo mažorinės ar minorinės gamos natas. O aš augau grodamas instrumentais, mokydamasis džiazo akordų ir muzikuodamas ansambliuose. Todėl savaime sujungiau tai, ką mokiausi, su muzika, kurią mėgau.

- Kokie įrašai Jus labiausiai įkvėpė ieškant savo kelio?

- Čia nėra paprasto atsakymo! Akivaizdžiausia turbūt būtų – visas europietiškos elektronikos skambesys: „Kraftwerk“, Gary Numan, „Human League“, viskas, ką prodiusavo Trevor Horn... Visa tai dominavo popmuzikos pasaulyje. Tai, kaip Prince’as naudojo sintezatorių, darė didžiulę įtaką ir man, ir daugeliui kitų Detroito kūrėjų. Taip pat man svarbūs buvo „Egyptian Lover“, „Nucleus“, „Cybotron“, Juan Atkins, ir, žinoma, Derrickas May’us bei jo įrašai savoje „Transmat“ leidykloje. Man tai buvo labai artima. Taip pat būtinai turėčiau paminėti Ricką Jamesą, nes jis kūrė fanką ir kartu naudojo sintezatorius. Kalbant atvirai, man patiko viskas, kas buvo fankas.

- Atrodo, kad savo veiklą labiau suvokiate kaip kompozitoriaus, o ne didžėjaus darbą. Ar manote, kad viskas būtų pasisukę kitaip, jei būtumėte pradėjęs nuo didžėjavimo prieš kuriant muziką?

- Manau, kad taip. Žinau didžėjų, kurie tiesiog neturi kantrybės kurti muzikos. Norėčiau išgirsti daugiau iš kai kurių vyrukų iš Detroito. Jie puikūs didžėjai, bet negauna savo šanso, nes neturi kantrybės sėdėti ir programuoti muziką.

- Kaip per laiką pasikeitė Jūsų santykis tarp didžėjavimo ir prodiusavimo? Ar dabar labiau traukia kompozicija, ar linkstate į didžėjavimą?

- Didžėjavimas – mano kasdienis darbas (juokiasi). Seniai supratau – reikia keliauti, nes taip žmonės sužino apie mano muziką, tai mano darbas ją skleisti.

- Esate sukūręs šimtus remiksų, o ypač didelės sėkmės sulaukė „Junior Boys“ remiksas, kuris buvo nominuotas „Grammy“. Koks Jūsų požiūris į remiksavimą?

- Mano tikslas – sukurti karštą miksą. Ir taškas. Jei nepavyksta – bandymą metu lauk ir bandau iš naujo. Man patinka į miksą įnešti truputį dramos. Ji slypi filtrų ir rezonanso pokyčiuose, tarsi važiuotum amerikietiškais kalneliais: kyli į viršų, tada krenti žemyn, ir tą akimirką smogia tas stiprus „Moog“ sintezatoriaus garsas – bum! Krenti žemyn. O tada vėl kyli – dar aukščiau, nei prieš tai.

- Koks Jūsų mėgstamiausias prisiminimas iš įrašų studijos?

- Didžiąją dalį savo muzikinės karjeros galėjau sau leisti turėti aparatūrą namuose. Vienas šilčiausių prisiminimų – kai gyvenau bute, iš kurio matėsi Detroito upė, o jos kitoje pusėje buvo Kanada. Detroito pusėje sandėliai liepsnojo „Velnio nakties“ metu, o stebėti tai iš devinto aukšto buvo tiesiog pribloškiama. Tai labiausiai įkvepiantis vaizdas, kokį esu matęs, nes jis vertė galvoti apie tamsią, apleistą ateitį lyg iš mokslinės fantastikos. Labai norėjau sukurti muziką filmui „Blade Runner“ (liet. „Bėgantis skustuvo ašmenimis“) ir vaizdas atitiko būtent tokią nuotaiką – tai, ką regėjau prieš akis, puikiai perteikė destrukcijos atmosferą, kuri buvo arčiausiai „Blade Runner“ pasaulio.

- Detroito miestui 2013 m. buvo paskelbtas bankrotas, o Jūs savo karjerą pradėjote po 1980-ųjų recesijos. Ar manote, kad tuometė socioekonominė aplinka turėjo įtakos muzikai ar kultūrai, suteikdama joms šiurkštumo ar didesnį emocinį užtaisą?

- Kiek pamenu, Detroitą visą laiką – iki pat pastarųjų metų – lydėjo arba recesija, arba bandymas iš jos išsivaduoti. Miesto centre dabar matosi plėtra, bet ji lėta. Rajonuose visada pamatysi sudegusių arba nugriautų namų, užkaltų pastatų. Visada tvyrojo nuosmukio atmosfera. Atsirado „Velnio nakties“ gaisrai, žmonės ėmė nuo pastatų lupinėti varį, nuiminėti stogus. Detroito recesija tapo galimybe žmonėms uždirbti labai iškreiptais būdais. Tik pastaruosius ketverius metus matome ne tik Detroito ekonomikos augimą, bet ir paties miesto plėtrą.

- Kas, Jūsų manymu, išskiria Detroito techno iš kitų techno atmainų?

- Niekas neeksperimentavo taip, kaip mes. Mane domino filter house. Albumuose „Throw“ ir „69“ jaučiasi drum and bass įtaka. Bandžiau džiazą, eksperimentavau su įvairia muzika – šie bandymai, kartu su gebėjimu priimti nesėkmes ir judėti pirmyn, lėmė, kad Detroito techno neliko įstrigęs vienoje „dėžutėje“, apribotoje vienos etiketės. Galbūt tai šiek tiek apsunkina apibrėžimą, bet mūsų kuriamas garsas tapo elektroninės muzikos evoliucijos dalimi, kuri išsiveržė už Detroito techno ribų, už bet kokių ribų. Negaliu pasakyti, kad yra daug kitų techno formų, kuriose kūrėjai būtų tiek eksperimentavę, jog peržengtų žanrus.

- Dirbate ir su muziejinių instaliacijų projektais, perkeldamas techno estetiką į „aukštojo meno“ kontekstą. Papasakokite apie Party/After-Party. Kaip gimė šis kūrinys?

- Projektą „Party/After-Party“ užsakė Niujorko „Dia Art Foundation“. Jis buvo pristatytas „Dia Beacon“ galerijoje Niujorke. Tai daugiakanalė garso instaliacija su šviesa. Idėja kilo iš mano, kaip keliaujančio didžėjaus, asmeninės patirties: groti tuščiose salėse dar prieš ateinant žmonėms, o vėliau susidurti su pasekmėmis – kai grįžti į viešbutį praleidęs valandų valandas garsios muzikos apsupty ir būdamas vakarėlio siela, ir bandai nusiraminti po adrenalino antplūdžio. Kai atsiduri viešbučiuose užsienyje, kur televizijoje nėra nė vienos angliškos programos. Kai tenka tvarkytis su spengimu ausyse, atsiradusiu nuo kelių valandų garsios muzikos, bet iš tiesų – nuo nuolatinio buvimo apsuptam triukšmo nuo vaikystės.