Balsavimo skandalai Eurovizijoje: artėjant konkursui ir vėl užvirė diskusijos dėl balsavimo sistemos

Tačiau, kiekvienais metais, pasibaigus finalui, prasideda diskusijos – ar tikrai laimėjo geriausias? Ir ar balsavimo sistema išlieka sąžininga visoms dalyvėms? Balsavimo mechanizmas, jungiantis tiek žiūrovų, tiek komisijos balsus, atrodo kaip protinga pusiausvyra. 

Žiūrovai sprendžia, kas jiems patinka, o profesionalai – kas techniškai stipriausia. Vis dėlto, ne vieną kartą į pirmą vietą iškilo daina, kurią žiūrovai ignoravo, arba atvirkščiai, kurią komisija įvertino itin žemai. Tai kelia klausimą kam iš tiesų atstovauja Eurovizijos pergalė?

Kai kuriais metais balsavimo sistema sukėlė tiek pasipiktinimo, kad buvo reikalaujama reformų. Žiūrovai, kurie skyrė laimėtojui daugiausiai balsų, liko nusivylę, mat jų nuomonė buvo „perbraukta“ komisijos sprendimais. Todėl vis garsiau kalbama apie tai, kad sistema, kokia ji egzistuoja dabar, galbūt jau atgyveno.

Dviguba sistema – bandymas suderinti profesionalumą ir emocijas

Šiuo metu Eurovizijos balsavimo sistema susideda iš dviejų dalių: kiekvienos šalies žiūrovų balsai sudaro 50 proc. galutinio balų skaičiaus, o likusi pusė tenka profesionaliai komisijai, sudarytai iš muzikos industrijos atstovų. Iš pažiūros – puikus balansas tarp masių ir ekspertų vertinimo.

Tačiau problema iškyla tuomet, kai žiūrovų ir komisijos vertinimai kardinaliai skiriasi. Pavyzdžiui, viena daina gali būti pirma žiūrovų balsavime, bet komisijų įvertinta itin žemai – dėl skonio, dėl sceninio pasirodymo niuansų ar net taktinio balsavimo. Tai sukuria situacijas, kai laimi ne žiūrovų favoritas, o kompromisas, paliekantis ne vieną gerbėją su kartėliu.

Tokiais atvejais imama kalbėti apie demokratijos stygiaus pavojų. Juk jei žiūrovai nebesijaučia, kad jų balsas lemia galutinį rezultatą – ar tikrai tai vis dar šventė visiems?

Ar komisijos visada objektyvios?

Nors komisijos sudaromos iš profesionalų, jų vertinimai taip pat nėra apsaugoti nuo subjektyvumo. Kiekvienas komisijos narys turi savą muzikinį skonį, o kai kuriais atvejais ir savo prioritetus. Kai kurios šalys kartais sulaukia taktinių vertinimų, siekiant sumažinti konkurenciją arba palaikyti kaimynines valstybes.

Be to, komisijų sudėtis dažnai nėra viešai žinoma iki pat konkurso pabaigos. Tai mažina skaidrumą ir kelia įtarimų. Kai kurios šalys neslepia nepasitenkinimo, jei komisija paskiria maksimalius taškus dainai, kuri, žiūrovų nuomone, visiškai nevertėjo tokių įvertinimų.

Kritikai teigia, kad tokia sistema iškraipo rezultatus ir tarnauja ne žiūrovų skoniui, o „užkulisinei“ politikai ar siauros grupės interesams.

Žiūrovų balsavimas – emocijų jūra ar rimta demokratija?

Kita medalio pusė yra žiūrovų balsavimas, kuris taip pat turi savo trūkumų. Jis dažnai grįstas simpatijomis šalims, emigrantų balsais ar geografiniais ryšiais. Štai kodėl kai kurios šalys beveik kasmet apsikeičia aukštais balais, net jei pasirodymai kardinaliai skiriasi kokybe.

Be to, kai kurios šalys turi didesnes diasporas, o tai automatiškai reiškia daugiau balsų. Todėl mažesnės ar mažiau emigracijos turinčios valstybės dažnai lieka šešėlyje, net jei pateikia stiprius pasirodymus.

Visgi, dauguma gerbėjų nori, kad jų balsas būtų lemiamas. Nors emocinis pasirinkimas gali būti spontaniškas, jis atspindi tikrą publikos reakciją. O ar ne tai svarbiausia tokio pobūdžio konkurse?

Ar reikalingi pokyčiai?

Diskusijos apie balsavimo reformą vyksta ne vienus metus. Kai kurie siūlo panaikinti komisijų balsus ir palikti tik žiūrovus. Kiti siūlo komisijų balsus sumažinti iki 25 proc., paliekant daugiau galios žiūrovams. Taip pat buvo idėjų, kad balsuoti galėtų tik tam tikri demografiniai vienetai, pavyzdžiui, užsiregistravę vartotojai, siekiant išvengti manipuliacijos.

Dar vienas variantas, kuris aptariamas vis dažniau, yra skaidrinti komisijų darbą, įrašyti jų diskusijas ar reikalauti motyvuoto balų skyrimo. Tai padidintų pasitikėjimą ir parodytų, kad komisijos nariai savo darbą atlieka rimtai.

Ar tai vis dar žaidimas dėl pergalės – ar šventė visiems?

Galiausiai reikia prisiminti, kad Eurovizija nėra tik konkursas. Tai kultūrinė šventė, vienijanti tautas. Bet kaip ir bet kuri šventė, ji tampa tikresnė, kai dalyviai jaučiasi išgirsti. O tam reikalinga sistema, kuri visiems atrodo teisinga.

Todėl nors dabartinė sistema turi savo pranašumų, akivaizdu, kad kai kurių pakeitimų ji nusipelno. Geresnis skaidrumas, didesnė žiūrovų įtaka ir komisijų darbo aiškumas gali padėti grąžinti tikėjimą tuo, kad laimi ne tik geriausias pasirodymas, bet ir ta daina, kuri iš tikrųjų pavergė žmonių širdis.