Ekspertai įspėja filmų platformų naudotojus: šis triukas gali paveikti jūsų psichiką, pasakė, kas svarbiausia

Tačiau dabar vis daugiau žmonių pastebi, kad toji laisvė ima kainuoti. Ne tik pinigus, bet ir dėmesį, laiką, o kartais ir sveiką protą. Viskas dėl vienos keistos, bet plintančios tendencijos.

Ekspertai kalba apie tai garsiai – tai, ką daro didžiosios srautinės platformos, primena triuką. Paprastam žiūrovui gali pasirodyti, kad tai tiesiog naujas meniu, bet realybėje žala kur kas gilesnė.

Nauja sistema, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo patogi

Viena po kitos platformos keičia filmų paieškos ir žiūrėjimo logiką. Dabar retas vartotojas renkasi pats. Viskas siūloma, parenkama, paryškinama, įspraudžiama į automatinį srautą. Vos baigiasi vienas filmas – kitas įsijungia pats. Vos sekundės pauzė, o jau žiūri kitą anonsą. Tai pristatoma kaip patogumas. Nereikia ieškoti, galvoti, svarstyti. 

Sistema žino, ką tu mėgsti, ir taupydama tavo laiką tiesiog rodo. Tačiau čia slypi esmė, kad niekas tavęs neklausia, ar to nori. Žiūrėjimas tampa automatizuotas, o sprendimas tarsi atimamas. Filmų pasirinkimas pavirsta į vientisą srautą, kuriame dingsta aiški riba tarp laisvo laiko ir tiesiog vartojimo be sąmoningo pasirinkimo.

Ką sako psichologai?

Daugelis šiuolaikinių psichologų įvardija šį reiškinį kaip informacinį spaudimą. Platformos ne tik siūlo, bet iš esmės formuoja mūsų elgseną. Kai žmogui kas kelias minutes rodoma, kas dar jam gali patikti, jo smegenys nustoja daryti sprendimus.

Šitaip prarandama viena iš svarbiausių žiūrėjimo dalių – apgalvotas pasirinkimas. Žiūrėjimas tampa pasyvus. O tai, pasak ekspertų, tiesiogiai susiję su dėmesio koncentracijos sumažėjimu, emociniu perdegimu ir net savivokos pokyčiais.

Filmas nebe suvokiamas kaip atskiras kūrinys, o tik kaip dalis begalinės sekos. Vienas eina po kito. Žiūrovas nebeklausia savęs, ar jam tai patinka, ar verta, ar įdomu. Jis tiesiog žiūri, nes sistema taip nustatyta.

Kodėl tai tampa pavojinga?

Iš pirmo žvilgsnio žala atrodo menka. Kas blogo, jeigu pažiūrėjai dar vieną filmą? Bet kai tai kartojasi kasdien, per savaitę ar mėnesį susidaro dešimtys valandų be jokio vidinio filtro. Kritinis mąstymas ima silpti. Skonio suvokimas niveliuojasi. Nebelieka skirtumo tarp geros dramos ir banalaus turinio, nes abu įsijungė automatiškai.

Nė vieno iš jų žmogus nepasirinko pats. Be to, tai atsiliepia poilsio kokybei. Užuot sąmoningai leidęs laiką, žmogus pasineria į automatinį transliacijos lauką. Naktį sunkiau užmigti. Galvoje sukasi ne pabaigtos mintys, o iškarpos iš trijų filmų ir keturių serialų.

Platformų pelno logika

Kodėl tai vyksta? Atsakymas paprastas – dėmesys yra valiuta. Kuo ilgiau esi platformoje, tuo daugiau jie uždirba. Net jeigu nemoki tiesiogiai, kiekvienas tavo žiūrėjimo sprendimas yra stebimas ir paverčiamas duomenimis. Tad jeigu tu pats nesi aktyvus žiūrėtojas – platforma tave paverčia tokiu, kuris stebi.

Ir kuo daugiau laiko skiri turiniui, tuo daugiau rekomendacijų, reklamų, analizės galima išgauti. Tai uždaras ratas. Todėl ir atsiranda begalinis naršymas, savaime paleidžiami anonsai, siūlomi top 10 sąrašai, skubios antraštės su raginimu spausti dabar. Visa tai sukurta tam, kad neliktų laiko sustoti ir pagalvoti.

Ar žiūrėjimas vis dar tavo pasirinkimas?

Vienas iš svarbiausių klausimų, kurį verta sau užduoti – ar aš pats renkuosi? Jei kiekvieną vakarą įsijungus ekraną turinys atsiranda pats, jeigu nebeieškai, nebesvarstai, o tik pasiduodi siūlymams – tavo sprendimo galia nyksta. 

Tai nereiškia, kad platformos blogos. Bet tai reiškia, kad reikia būti budriam. Norint išlaikyti sveiką santykį su turiniu, verta išjungti automatinį paleidimą, bent kartą per savaitę pažiūrėti filmą nuo pradžios iki galo be pertraukų. 

Taip pat svarbu sąmoningai rinktis: pagal režisierių, temą, žanrą. Atsiranda skirtumas tarp „žiūriu bet ką“ ir „žiūriu tai, kas man tikrai įdomu“. Ir tas skirtumas formuoja ne tik požiūrį į turinį, bet ir bendrą mąstymo struktūrą.

Ką galime padaryti?

Pirmas žingsnis yra įjungti sąmoningumą. Prieš paspaudžiant play, verta savęs paklausti: ar noriu tai žiūrėti? Ar pasirinku pats? Ar man tai tikrai aktualu? Antras dalykas – riboti laiką. Ne dėl draudimo, o dėl balanso. Dvi valandos sąmoningo žiūrėjimo atneša daugiau malonumo nei penkios valandos pasyvaus žiūrėjimo fone. 

Trečias – nesileisti manipuliuojamam. Rekomendacijos nėra privalomas maršrutas, o tik pasiūlymas. Galima jį atmesti, ignoruoti, pasirinkti tai, kas tikrai domina. Platformos veikia pagal algoritmus, bet žmogus turi gebėjimą rinktis.Filmų žiūrėjimas vis dar gali būti nuostabi patirtis. 

Tai gali būti laikas sau, emocinė iškrova, kūrybos pažinimas. Bet tik tada, kai tu pats nusprendi, ką, kada ir kodėl žiūri. Kai pasiduodame automatizmui, prarandame dalį savęs. Ne per vieną vakarą, bet pamažu. Tačiau grąžinti kontrolę įmanoma. Ir viskas prasideda nuo paprasto klausimo: ar šitą filmą aš tikrai pasirinkau pats?