Lietuviai lekia į Palangą dėl šio lobio: šie požymiai išduos, ar jūsų radinys tikras, ar vis dėlto tik apgaulė

Gintaras yra dar žinomas Baltijos auksas. Šis akmenėlis žmones žavi jau ne vieną tūkstantmetį. Pasivaikščiojimai pajūriu ne vienam virto tikra medžiokle, akys laksto po smėlį ir dumblą, ieškodamos to vienintelio gintaro gabalėlio, kuris, atrodo, net šviečia tarp akmenukų ir jūros putos. 

Tačiau kaip atskirti tikrąjį nuo dirbtinio? Gintaras, dar vadinamas jantaru arba elektronu, savo istoriją pradėjo gerokai anksčiau nei atsirado pirmieji civilizacijos ženklai. Mokslininkai mano, kad Baltijos gintaras susiformavo iš spygliuočių, ypač senovinės pušies Pinus succinifera, sakų. 

Maždaug prieš 40 mln. metų šie sakai, išsilieję iš medžių žaizdų, kietėjo šaltoje aplinkoje, vėliau buvo nešami upių, lietaus, žemės slinkčių, kol galop pateko į jūrą ir virto tuo, ką šiandien vadiname sukcinaitu.

Šio proceso metu sakai tapo nuosėdinėmis uolienomis – jų forma ir spalva įvairuoja nuo šviesiai gelsvos iki tamsiai rudos, o kartais net žalios ar mėlynos. Ir vis tik gintaras šiandien žavi ne tik kaip geologinis objektas, bet ir kaip mitų įkvėpėjas.

Mitai, ašaros ir sudaužyti rūmai

Kol mokslas dar nepaaiškino gintaro kilmės, žmonės kūrė pasakojimus – kupinus dramos, meilės ir dievų rūstybės. Viena graikų legenda pasakoja, kad saulės dievo Helijo sūnus buvo nubaustas Dzeuso, o jo seserų ašaros virto gintaru.

Baltijos mituose pasakojama apie deivę Jūratę, kuri įsimylėjo žveją Kęstutį. Jos tėvas Perkūnas įsiuto dėl tokio meilės romano tarp nemirtingosios ir mirtingojo, sudaužė dukters gintarinį rūmą ir nužudė jos mylimąjį. 

Nuo to laiko Jūratė verkia prie jūros, o jos ašaros – tai gintaro gabalėliai, kuriuos bangos išmeta į krantą.

Verta pastebėti, kad yra ir kita pasaka, apie tai, kaip galingas grifas, skridęs virš Baltijos, numetė į jūrą auksinį akmenį, kuris vėliau turėjo išgelbėti žmones nuo bado ir nelaimių.

Kaip atpažinti tikrą gintarą?

Nesvarbu, ar artimesnės širdžiai yra senovės legendos, ar šaltas mokslinis žvilgsnis – svarbiausia lieka vienas klausimas: kaip suprasti, kad rankose laikome tikrą gintarą?

Poliškas gintaro meistras Tomasz Ołdziejewski siūlo kelis paprastus būdus. Vienas iš jų – druskos testas. Į vandenį įpilus druskos, sukuriant stiprią koncentraciją, tikras gintaras turėtų iškilti į paviršių. Tai veikia dėl jo mažo tankio.

Kitas būdas – kvapas. Jei gintarą šiek tiek prideginsime, jis turėtų skleisti specifinį sakų aromatą, šiek tiek saldoką ir dūmingą. Dirbtiniai pakaitalai paprastai tiesiog smirda degančiu plastiku ar vašku.

Dar vienas požymis – gintaras įgyja elektrostatinį krūvį. Jei jį patrinsite vilnoniu audiniu, jis turėtų pritraukti smulkius popieriaus gabalėlius ar dulkes. Be to, apšvietus gintarą ultravioletine šviesa, jis turėtų lengvai švytėti.

Paieškos yra ir nuotykis, ir terapija

Gintaro ieškojimas tai ne tik galimybė atrasti kažką vertingo, bet ir puikus būdas pabūti gamtoje, atsipalaiduoti nuo rutinos, sulėtinti tempą. Tai gali tapti šeimos tradicija ar net hobi, kuris atneša daugiau džiaugsmo nei pats radinys.

Vis dėlto svarbu prisiminti saugumą. Nereikia bristi per giliai, ypač vienam ar temstant. Gintaro medžioklė neturėtų virsti rizikingu nuotykiu, geriau paieškas planuoti ramesniu paros metu, stebint bangas ir žvalgantis netoli kranto.

Jeigu pasiseks ir rasite tikrąjį, šiltą, lengvą, lyg iš seno pasaulio atklydusį gintarą, nepamirškite, kad rankose laikote ne tik akmenį, bet ir milijonus metų istorijos. O gal ir mažą legendos gabalėlį.