Maži dalykai, kurie keičia viską: sužinokite, kas nutiko mūsų gebėjimui pastebėti grožį ir kaip reikėtų elgtis

Dienos kupinos skubėjimo, naujienų srautas nebeleidžia užsibūti ties vienu pojūčiu ilgiau nei kelias sekundes. Daugelis žmonių sako, kad „seniau gyvenimas buvo paprastesnis“. Tačiau ar tikrai taip buvo – ar tiesiog gebėjimas sustoti ir įvertinti akimirką buvo gilesnis? 

Technologijos, informacija ir nuolatinis poreikis veikti užgožė tylą, kurioje anksčiau tilpo džiaugsmas. Net pramogos tapo projektu, planuojamos, aprašomos, dalinamos socialiniuose tinkluose. O juk džiaugsmas anksčiau nebuvo matuojamas „patinka“ paspaudimais.

Vis dėlto, klausimas išlieka, ar įmanoma sugrįžti prie to, ką kažkada jautėme taip natūraliai? Ar įmanoma atrasti vidinį sustojimą pasaulyje, kuris niekada nenurimsta? 

Galbūt tai ne tiek apie laiką, kiek apie žvilgsnio kampą, su kuriuo žiūrime į savo kasdienybę. Ir gal ne pasaulis pasikeitė, o tik mes jį pradėjome matyti kitaip.

Mažų dalykų vertė – kodėl ją pamiršome

Maži dalykai nedaro triukšmo. Jie neturi reklamos, jie neieško dėmesio. Ir būtent dėl to šiandien jie pralaimi konkurencinėje kovoje su greitu turiniu, greitais pasitenkinimais ir greitais atsakymais. 

Džiaugtis šviežiu vėju, pavasario kvapu ar tuo, kad kažkas pasakė „ačiū“, atrodo beveik keista, nes to niekur negalima parodyti. O kas netelpa į ekraną, tarsi netenka vertės.

Socialinės medijos ir nuolatinė vaizdų kaita išmokė mus trokšti stipresnių emocijų – greitų, aiškių ir įspūdingų. Maži džiaugsmai yra tylūs – jie reikalauja tylos ir sąmoningumo. Jie nepraeina per filtrus, jų neįmanoma sumontuoti į stulbinantį klipą. 

Todėl dažnai net nesusimąstome, kad jų dar turime – vos tik akis kiek ilgėliau užsibūna ant gėlės palangėje ar garų nuo rytinio puodelio.

Bet kai tai nutinka, kai pajuntame tą seną, bet vis dar pažįstamą džiaugsmo blyksnį be jokios priežasties, suprantame, kad mažų dalykų galia niekur nedingo. Ji tiesiog buvo primiršta. Nesuvokta. Užgožta. Bet vis dar mūsų.

Sąmoningas pastebėjimas – pirmas žingsnis atgal

Kad džiaugtis mažais dalykais, pirmiausia reikia juos pastebėti. Ir tai nėra savaime suprantamas veiksmas. Mūsų protas yra linkęs bėgti – iš vienos užduoties į kitą, iš vienos minties į dešimtą. Sustoti – reiškia pasipriešinti šiam impulsui. 

Reikia pastangų. Ir čia kyla paradoksas, norint pasidžiaugti mažu, reikia išmokti sustoti tyloje.

Sąmoningumas arba, kaip dabar įprasta sakyti – „mindfulness“, tampa ne tik madinga praktika, bet ir realiu įrankiu. Keli gilesni įkvėpimai ryte, keturios sekundės atkreipti dėmesį į lietaus garsą, minutė kavos puodeliui be telefono rankoje, tai pradžia. Ne revoliucija, bet iš tiesų esminis poslinkis. 

Nes kuo dažniau sustojame, tuo daugiau pamatome. Ir tada net eilinis pasivaikščiojimas gali tapti patirtimi, o ne užduotimi.

Vaikystė – ar tikrai viskas buvo geriau?

Dažnai gailimės, „vaikystėje viskas džiugino“, bet ar tai buvo dėl pasaulio? Gal tai buvo dėl mūsų žvilgsnio? Vaikas nemoka planuoti, numatyti ir tikėtis. Jis tiesiog būna. Tame buvime ir slypi džiaugsmas – spontaniškas, nesuvaidintas. Jis neanalizuoja, ar akimirka „verta“ dėmesio, jis ją tiesiog priima.

Gal todėl mums ir atrodo, kad anksčiau viskas buvo kitaip. Ne todėl, kad pasaulis pasikeitė – o todėl, kad mes perėjome į kitą mąstymo lygį. Ir vis dėlto, šio natūralaus jautrumo visiškai nepraradome. Jį galima prisiminti, išsikasti iš minčių sluoksnių kaip seną prisiminimą, kuris, nors ir priblėsęs, dar turi savo spalvą.

Grįžti į save – ne į praeitį

Svarbu suprasti, kad siekis džiaugtis mažais dalykais nėra bandymas gyventi kaip anksčiau. Tai nėra nostalgija ar praeities idealizavimas. Tai bandymas susigrąžinti vidinę būseną, kurioje pakanka mažai. Tai ne pasitraukimas nuo progreso ar atsisakymas patogumų. 

Tai sprendimas vertinti tai, kas šiandien mūsų akiratyje – nuo šuns, pasitinkančio prie durų, iki švarios patalynės vakare.

Maži dalykai ne prabanga. Jie yra esmė. Ir jų grąžinimas į kasdienybę – tai ne atsitraukimas nuo gyvenimo, o grįžimas į jį. Į save. Į tai, kas visada buvo – bet ką taip lengva prarasti skubant.

Ar dar galime? Taip. Jei tik leidžiame sau

Ar įmanoma džiaugtis mažais dalykais, kaip kadaise? Ne tik įmanoma – tai būtina. Nes būtent maži dalykai yra tie, kuriuos prisimename, kai liekame vieni su savo mintimis. Dideli įvykiai išblėsta, bet lieka prisiminimas apie šviesą, sklindančią pro užuolaidą, ar apie tą vieną žodį, kuris pasakytas tyliai, bet laiku.

Viskas prasideda nuo leidimo sau, nebūti tobuliems, nesiekti visko, nekovoti kasdien. Leisti sau tiesiog būti. Ir kai tik tai padarome – pastebime, kad mažų dalykų dar pilna. Jie visada buvo šalia. Tik laukė, kol mes juos vėl pamatysime.