Klaipėdos neurochirurgijos legenda, net sulaukęs 70 metų jis vis dar stoja prie operacinio stalo

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Neurochirurgijos skyriaus vedėjas gydytojas neurochirurgas Jonas Milašius, neseniai pasitikęs 70-metį, iš kolegų sulaukė simbolinės, bet labai reikšmingos padėkos – aukščiausio ligoninės įvertinimo – medalio, kurį įteikė ligoninės vadovas Darius Steponkus.

Tačiau šis pokalbis – ne apie apdovanojimus. Jis apie žmogų, kuris dešimtmečiais eina į operacinę su ta pačia atsakomybe, pagarba ir prakaitu. Apie profesiją, kurioje negana tik chirurginio tikslumo – čia būtina širdimi jausti kiekvieną, ateinantį su skausmu. 

Apie komandą, kuria tiki, šeimą, kuri saugo, ir apie tai, kodėl, net įkopus į aštuntą dešimtį, jis vis dar negali atsakyti „ne", kai kažkam reikia pagalbos. Apie neurochirurgijos subtilybes, profesinį ilgaamžiškumą bei žmogiškumo vaidmenį mokslo ir technologijų valdomoje medicinoje.

Kokias asmenines ir profesines savybes laikote svarbiausiomis gydytojo darbe?

Gal ne tik gydytoju, bet apskritai kiekvienam žmogui viena iš svarbiausių savybių yra nuoširdumas. O iš to išplaukia ir kitos savybės – tokios, kaip jautrumas, gerumas, darbštumas, pareigingumas. Jeigu neturi šitų savybių, nejauti pas tave su kančia atėjusiam žmogui užuojautos, tavo darbas faktiškai pasmerktas nesėkmei, tu nebūsi geras. Gali turėti miklias, tobulai valdomas rankas, tavo smegenys gali veikti puikiai, gali daryti tobulas operacijas, bet šito per maža. Viską reikia daryti iš širdies.

Vienas svarbiausių dalykų yra gebėjimas bendrauti su žmogumi, juk yra tūkstančiai įvairiausių sričių chirurgų, kurie tobulai įvaldę chirurgijos meną, bet jie nėra garbinami ir mylimi pacientų, nes negeba arba nenori bendrauti. Ne visada operacijų rezultatai būna tobuli, ypatingai neurochirurgijoje, ypatingai stuburo chirurgijoje, nes vis tik tai yra viena sunkiausių chirurgijos sričių.

Nepaisant to, kad rezultatai ne visada būna labai geri, daugeliu atveju pacientai išvyksta iš mūsų ligoninės patenkinti. Dėl to, kad, tarkim, matydamas chirurginės situacijos rimtumą, ribotas gydymo galimybes, tu jam neprižadėjai to, ko negali. Kai su pacientu kalbiesi atvirai, jis išeina patenkintas net tuomet, jeigu išeina tiktai su daliniu pasveikimu, daliniu pagerėjimu.

Dirbate vienoje sudėtingiausių medicinos sričių – neurochirurgijoje. Kas Jums asmeniškai yra didžiausias šio darbo iššūkis ir didžiausia prasmė?

Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje dirbu jau dvidešimt metų. Tai – patys geriausi mano gyvenimo metai, mano darbinės veiklos metai. Dirbu toje srityje, kuri man absoliučiai patinka, dirbu su gera komanda, su kuria bendraujant niekada nekyla problemų. Ir jeigu kas nors nepasiseka komandai, tai viską taikiai gražiai susėdę aptariame ir išsiaiškiname. Tai tikrai tvirtai sakau – šitoje ligoninėje prabėgo patys geriausi mano metai. Ypatingai mane žavi bendravimus su ligoninės vadovybe, nes apie visas problemas yra kalbama, tariamasi, diskutuojama. 

Aštunta dešimtis chirurgui yra brandus amžius. Neurochirurginės operacijos yra ganėtinai sunkios. Ypatingai, pavyzdžiui, stuburo fiksacijos operacijos, kurios užtrunka ne vieną ir ne dvi valandas. Operuojame su švino prijuostėmis, kad gautume kuo mažiau radiacinės apšvitos. Po operacijų drabužiai būna permirkę prakaitu, tiesiog gręžiami. Kartais operacijos metu jauti, kad prakaitas bėga visur, net į batus, tada stabdai operaciją, eini, persirengi sausais drabužiais, vėl užsidedi švino apsaugas, nes rentgeno reikia kiekviename judesy, juk kiekvieną sraigtą, kiekvieną metalinę detalę įsukti, įstatyti, implantuoti privalai tobulai. Tai nėra lengva fiziškai. Tokios operacijos turi specifiką, juk menkiausias netikslumas gali atsiliepti paciento sveikatai ir bendram operacijos rezultatui. Tarkim nervo ar nugaros smegenų pažeidimai, todėl visuomet yra ne tik sunkus fizinis darbas, bet ir nervinė įtampa, stresas.  Bet šitas stresas yra pozityvus. Jeigu pastoviai jausčiau negatyvų stresą, tikrai neičiau į operacinę. Bet šis stresas yra pozityvus, „vežantis“. Kai aš operuoju, tuo etapu kai pavyzdžiui, atidaromas stuburo kanalas, atlaisvinami nugaros smegenys, nugaros nervai, būnu maksimaliai susikaupęs, neištariu nė vieno žodžio, išskyrus prašymą paduoti vieną ar kitą instrumentą. Ir jau pabaigus šį etapą, pradedant siūti, pradedu kalbėtis su personalu.  

Kiek svarbus yra emocinis atsparumas neurochirurgo darbe, ypač susiduriant su sudėtingomis, kartais tragiškomis situacijomis?

Buvo toks darbinis etapas, kai į ligoninę patekdavo daug pacientų su sunkiomis galvos, kaklo, smegenų traumomis, visų galūnių paralyžiais, hemoraginiais insultais. Suprantama, kad ne visi pacientai po tokių sunkių traumų išgyvendavo. Kiekvieną savaitę pasitaikydavo netekčių. Ir kiekvienas toks atvejis stipriai emociškai paveikdavo. Tačiau nori nenori su tuo tenka susigyventi, prie to įprasti. Tačiau negaliu pamiršti vieno atvejo, kai teko operuoti dešimtmetį berniuką, kuris buvo paliktas senelio priežiūrai ir jį partrenkė automobilis. Man teko operuoti šį vaiką ir, deja, jo nepavyko išgelbėti. Ši tragedija, ko gero, įvyko daugiau kaip prieš 40 metų, bet iki šiol ją prisimenu.  

Kaip bėgant metams keičiasi Jūsų požiūris į darbą, atsakomybę, tempą? Ar natūraliai atsiranda poreikis atsitraukti nuo pačių sudėtingiausių atvejų?

Kartais pagalvoju, kad įkopus į aštuntą dešimtį, gal vertėtų nesiimti tokio sudėtingo kalibro operacijų, palikti jas kolegoms, galbūt nedaryti kelių operacijų per dieną. Galbūt tik būti šalia kolegų, padėti jiems patarimu. Beje, labai artimai bendraujame su kitais gydytojais, jie nebijo klausti, o aš negailiu patarimo. Ateityje tikrai norėčiau daryti tokias operacijas, per kurias netektų lieti prakaito. Ir namuose mane jau ragina pasaugoti save.

Krikščioniškame dekaloge yra įsakymas mylėti savo artimą kaip save. Manau, kad iki šiol daugiau meilės skirdavau kitiems – artimiesiems, pacientams. Atėjo metas, kai daugiau meilės reikia skirti ir sau. Daugiau rūpintis savo sveikata, turiningu poilsiu, mėgautis bendravimu su anūkais.      

Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime atlieka šeima? Kaip pavyko suderinti intensyvų profesinį kelią ir laiką su artimaisiais?

Turiu nuostabią šeimą. Namuose esu labai mylimas ir saugomas. Mano žmona taip pat medikė, ji yra reumatologė. Buvo laikas, kai ji augino vaikus, o aš beprotiškai daug dirbau, gal todėl greičiau atsiskleidžiau, greičiau buvau pastebėtas. Beje, ir iki šiol žmona tvirtai laiko visus keturis namų kampus.   

Mano žmona yra tobula gydytoja, ji tiesiog mėgaujasi tuo, ką daro. Kaip gydytoja ji man absoliučiai niekuo nenusileidžia, netgi daugelyje sričių turi daugiau supratimo. Ji mane labai gerai jaučia, kartais sako: matau, kad šiandien jau mažiausiai dvi operacijas darei. Mato, koks aš pareinu, kad jau akys pilkesnės, judesiai lėtesni, sėdu į fotelį, o ne kylu bėgti į lauką tvarkytis. Manęs prašo elgtis protingai. Sveikatos problemų, ačiū Dievui, neturiu ir galėčiau dirbti, bet su amžiumi mažėja godumas materialinėms vertybėm. Atrodo, jau viską turi, ko reikia, visko užtenka, nėra poreikio kaupti. Todėl ir kyla natūralus klausimas, ar ne geriau daugiau laiko skirti poilsiui, laisvalaikiui, mažiau ir lengviau dirbti, o gal net visai sustabdyti karjerą? Bet jeigu manęs kas nors gražiai prašo, man labai sunku pasakyti neigiamą atsakymą. Operacijų pilnas grafikas, kur įterpti dar papildomą? Bet sunku pasakyti „ne“.