Fu, negražu! O gal visgi viskas gerai? Tiesa apie vaikų įprotį, kuris šokiruoja daugelį suaugusiųjų

Dažnas sušunka fu, baik, negražu. Bet kodėl vaikai tai daro? Ir ar tikrai reikia iškart drausti, net jei tai atrodo šlykštu? Šis įprotis dažnas tarp mažamečių, ir daugeliui suaugusių jis atrodo ne tik nehigieniškas, bet ir nepadorus. 

Tačiau kai kurie mokslininkai šį reiškinį siūlo stebėti ne tik per moralinę ar estetinio pasibjaurėjimo prizmę. Galbūt čia slypi šiek tiek daugiau, nei tiesiog negražus įprotis?

Kodėl jie tai daro?

Vaikams natūralu tyrinėti savo kūną – kaip jis atrodo, kaip jaučiasi, ką galima su juo padaryti. Juk nosis yra viena prieinamiausių tyrinėjimo vietų. Krapštymas dažnai prasideda kaip smalsumo rezultatas, o burna jau gerai pažįstama erdvė, kur viskas patenka nuo pirmųjų mėnesių. Taigi, iš nosies į burną – ne toks jau ir netikėtas kelias mažam vaikui.

Be to, kai kurie psichologai atkreipia dėmesį į tai, kad vaikams iki tam tikro amžiaus dar nesiseka skirti, kas yra socialiai priimtina, o kas ne. Jų elgesys dažnai pagrįstas tuo, ką jie mato, jaučia ar nori patirti, o ne tuo, ką kiti mano apie tai.

Kas sako mokslas?

Čia viskas dar įdomiau. Nors tai nėra itin plačiai tyrinėta sritis, keletas tyrimų rodo, kad snarglių valgymas gali net turėti tam tikros naudos imunitetui. Viena teorija sako, kad burnos kontaktas su bakterijomis iš nosies gleivių padeda organizmui stiprinti gynybinę sistemą. Aišku, tai nereiškia, kad turėtume skatinti vaikus tai daryti, bet galbūt nereikia ir dramatizuoti?

Yra mokslininkų, kurie juokais yra pavadinę šį elgesį natūralia vakcinacija. Aišku, dauguma ekspertų vis dėlto labiau remiasi higienos principais, tačiau išskirtinai žalingu šis įprotis nelaikomas. Tai reiškia, kad jis gali būti nemalonus, bet ne būtinai pavojingas.

Ar turėtume kištis?

Tėvams svarbiausias klausimas – kaip reaguoti? Šaukti, drausti, gėdinti? Psichologai siūlo elgtis ramiai. Kai kuriems vaikams tai netgi būna būdas atkreipti dėmesį ypač jei tėvai į tai reaguoja audringai. Tad kuo didesnis tėvų pasipiktinimas, tuo labiau vaikas gali tai kartoti ir ne dėl to, kad jam patinka, o dėl to, kad reaguojate.

Geriausias būdas, žinoma, paaiškinti. Ne moralizuojant, bet paprastai. Pavyzdžiui: „Žinai, tavo kūnas iš nosies išmeta dalykus, kurių jam nereikia – gal juos geriau nušluostyti ir išmesti, o ne valgyti?“ Galima pasitelkti ir humoro, bet svarbiausia yra vengti sugėdinimo, kuris vaikui gali padaryti daugiau žalos nei pats veiksmas.

Kada tai tampa problema?

Paprastai šis įprotis praeina savaime. Tačiau jei vaikas tai daro nuolat, net ir vyresniame amžiuje, arba elgesys tampa manijos pobūdžio tikrai vertėtų pasitarti su vaikų psichologu. Kartais tai gali būti susiję su streso, nerimo ar net sensorinio reguliavimo sunkumais. Bet jei tai tiesiog epizodinis elgesys, o toks jis dažniausiai ir būna, tai greičiausiai tik etapas. Nemalonus, bet laikinas. Ir kuo ramiau į jį reaguosite, tuo greičiau jis baigsis.