Ką gydytojai darytų kitaip sirgdami, bet mums dažnai to net nepasako: ši tiesa gali išgelbėti gyvybę

Kartais jis net trukdo, tad jie pasvertų, kurie tyrimai ir procedūros būtinos, o kurie tėra gąsdinanti rutina be realios naudos. Jie patys dažnai yra matę pacientų, kurie perdegė nuo informacijos pertekliaus, kurie gyveno nuo vizito iki vizito, nes gydymo planas buvo sudėliotas ne dėl jų būklės, o dėl viso pikto.

Gydytojas žino, kaip svarbu leisti kūnui pailsėti nuo perteklinio įsikišimo, stebėti jį su pagarba, ne tik su skalpeliu ar tabletėmis. Būtent todėl jie patys vengia būti per daug gydomi. Gydymas turi būti tikslus, o ne demonstratyvus.

Diagnozė nėra nuosprendis, bet laikas veikti

Pirmas dalykas, kurį pabrėžia dauguma gydytojų yra laikas. Diagnozė neturėtų būti šokas, kuriame žmogus sustingsta. Tai turėtų būti signalas veikti: nedelsti, nesidairyti į baimes, bet iškart ieškoti sprendimų. Gydytojai puikiai žino, kiek laiko prarandama vien laukiant. Laukiant vizito, laukiant, kol pagerės, laukiant, kol kas nors sutaps.

Jie patys, išgirdę diagnozę, pirmiausia ieškotų geriausio specialisto, net jei tas dirba kitame mieste ar net šalyje. Jie nesikliautų vien artimiausia poliklinika. Jie žinotų, kur kokia įranga, kas geriausiai vertinamas ne reklamoje, o tarp pačių medikų. Ir tai ne iš pasitikėjimo, o iš patirties.

Antroji nuomonė – būtinybė, ne įžeidimas

Didelė dauguma pacientų bijo ieškoti antros nuomonės. Bijoma įžeisti pirmą gydytoją, susigėdinti, pasirodyti nepasitikinčiu. Tačiau gydytojai patys sako: antros nuomonės paieška yra brandu ir būtina. Jie taip elgtųsi patys. Ir ne tik dėl sudėtingesnių ligų, bet net ir esant neaiškiems simptomams ar neįtikinančiai rekomendacijai.

Kitas gydytojas gali turėti kitą požiūrį, daugiau patirties, kitaip interpretuoti tyrimus. Tai ne įtarumas, tai yra atsakingas požiūris į savo kūną. Gydytojai dažnai pabrėžia, kad net pačių medikų tarpe tokia praktika yra įprasta. Jie konsultuojasi, diskutuoja, pasitikrina tarpusavyje. Tai kodėl to negali daryti pacientas?

Atsisakytų perteklinio gydymo, net jei tai atrodytų standartas

Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį daugelis gydytojų pasakytų, jie nepriimtų visko, kas siūloma pagal tvarką. Ne kiekviena procedūra, tyrimas ar medikamentas yra būtinas. Gydytojai žino, kiek gydymo yra tiesiog formalus, kad užpildytų protokolą, nuramintų pacientą ar net būtų finansiškai patogus įstaigai. 

Jie nedalyvautų automatinėje grandinėje, kur viena analizė veda prie kitos, o galiausiai net neaišku, ar tai padėjo. Gydytojas dažnai pasveria: kas iš tikrųjų naudinga, o kas tik apkrauna organizmą? 

Jie supranta, kaip greitai galima patekti į gydymo dėl gydymo spąstus, kai pacientas tampa nebe žmogus, o procesas. Ir kai suserga patys, jie pirmiausia renkasi minimalizmą: tik tai, kas būtina, konkrečiai ir aiškiai. Jie pasitiki kokybe, o ne kiekiu.

Nesigėdytų silpnumo, nes tai dalis išgijimo

Stiprybė yra viena didžiausių pacientų iliuzijų. Dažnas bando apsimesti stipresnis nei yra, nes mano, kad taip greičiau pasveiks. Tačiau gydytojai, matę šimtus ligonių, žino: silpnumas yra būtinas. Reikia laiko liūdesiui. Reikia vietos baimei. Reikia tylos, kurioje gali suvokti, kas vyksta.

Jei suserga gydytojas, jis dažnai leidžia sau pripažinti realybę. Nevaidina, neapsimeta, nes tai taupo jėgas. Nes kiekviena apsimetimo akimirka atima dalį energijos, kurios prireiks tikram gijimui. Jie žino, kad išgijimas prasideda ne nuo recepto, o nuo priėmimo. Ir jei emocinė būsena lieka užspausta, jokie vaistai ilgalaikio efekto neturės.

Rinktųsi aplinką, kurioje jaustųsi žmogumi

Gydytojai žino, kiek daug reiškia atmosfera. Ligoninėse dažnai dominuoja rutina, skubėjimas, formalumas. Bet žmogui reikia šilumos, tikro ryšio, bendravimo be skubos. Todėl patys susirgę jie ieškotų ne tik gero gydytojo, bet ir aplinkos, kurioje būtų išgirsti. 

Kur jaustųsi ne kaip dar vienas numeris kortelėje, o kaip žmogus su istorija, emocijomis, artimaisiais. Jie taip pat pasirūpintų savo artimaisiais. Paaiškintų, kas vyksta, leistų dalyvauti, padėtų suprasti. Nes supranta, kad sveikata yra šeimos reikalas, net jei serga tik vienas.

„Svarbiausia, ką išmokau, kai pats tapau pacientu, kad net ir geriausias gydymas neveikia, jei žmogus jaučiasi paliktas“, – dalijosi onkologas Tomas, susidūręs su sunkiu asmeniniu iššūkiu.

Ieškotų atsakymų giliau – už simptomų ribų

Daug ligų turi paviršinius požymius, bet jų šaknys glūdi giliai: gyvenimo būde, streso lygyje, neišspręstose emocijose. Gydytojai puikiai žino, kaip kūnas reaguoja į pervargimą, išsekimą, užgniaužtas emocijas. Todėl jie nesitenkintų vien simptomų malšinimu.

Susirgę jie žiūrėtų plačiau: ar miego pakanka? Ar valgymas yra maitinimasis, ar tik skubotas ritualas? Ar dienose dar liko vietos sau, ar tik pareigoms? Ar santykiai palaiko, ar sekina? Jie peržiūrėtų visą sistemą, o ne tik kraujo tyrimus, bet ir tai, kas kasdien veikia kūną iš vidaus. 

Išgijimas prasideda dar nesusirgus

Tai, ką gydytojai darytų kitaip sirgdami, labai dažnai jie linki kitiems daryti dar esant sveikiems. Rūpintis savo kūnu, kai dar neskauda. Sutikti, kad silpnumas yra žmogiška. Ieškoti ryšio su savimi, kol nereikia pagalbos iš kitų. Nes jie matė, kiek skausmo galima būtų išvengti, jei žmonės elgtųsi taip, kaip elgtųsi jie.

Jų žvilgsnis be dramos, o tiesiog išmintingas. Jie žino, kad liga neišvengiama, bet žino ir tai, kad daug kas priklauso nuo to, kaip į ją sureaguosi. Ar tai taps panikos burbulu, ar pradžia kažko naujo: ramybės, dėmesingumo, pokyčio.