Prisijunkite
Jis trenkė durimis taip, kad nuo sienos nukrito plakatas. – Niekas manęs čia nesupranta! – sušuko. – Dėl visko kaltas aš, taip?! Ir vėl užsidarė kambaryje. Ketvirtą kartą šią savaitę. Mama atsiduso. Tėtis patylėjo. Bet jeigu kas nors tą akimirką būtų pažvelgęs į jo širdį, būtų matę visai ką kita: ne pyktį, ne maištą, o skausmą.
Skausmą, kad mokykloje draugas išdavė. Kad niekas nepaklausė, kaip jis jaučiasi. Kad viduje jis – tarsi skylantis stiklas. Bet apie tai kalbėti… baugu. O pyktis – tai bent kažkas, ką jis moka rodyti. Bent kažkas, kas suveikia.
Tai apie paauglį. Bet ne tik. Suaugę mes kai kada elgiamės taip pat. Kai skauda – rėkiame. Kartais pyktis – tai tik skydas, po kuriuo saugiai paslepiame savo skausmą. Atrodytų, paradoksalu, tačiau daugeliui žmonių lengviau atrodyti piktam nei pažeidžiamam. Pyktis – emocija, suteikianti galios ir kontrolės pojūtį. Tuo tarpu skausmas – tylus ir subtilus, atnešantis pažeidžiamumo jausmą, pareikalaujantis didelio atvirumo.
Tie, kurie bijo pažeidžiamumo, dažnai yra patyrę daug vidinių žaizdų. Tai žmonės, kurių ašaroms ar liūdesiui nebuvo vietos – jų emocijos buvo ignoruojamos, sumenkinamos ar net baudžiamos. Jie išmoko, kad parodyti skausmą – reiškia tapti dar labiau įskaudintam. Todėl jų vidinis pasaulis tapo tylus ir uždaras, o išorinė gynyba – pyktis – tapo vienintele saugia reakcija. Taip nutinka nebūtinai vaikystėje – vėliau, kuriant santykius, taip pat patiriame skaudžių ir traumuojančių įvykių.
Tačiau kaip suprasti, ar šalia esantis žmogus pyksta, ar tiesiog slepia savo skausmą? Yra keletas subtilių ženklų. Pastebėkite, jei pyktis kyla dėl nedidelių, atrodo nereikšmingų priežasčių ir yra perdėtai stiprus. Galbūt po pykčio protrūkio žmogus tampa uždaras ar vengia akių kontakto. Jo kūno kalba dažnai išduoda vidinį skausmą: įsitempę pečiai, nusuktas žvilgsnis, ašaros akyse, kurių jis taip atkakliai bando neparodyti.
Kodėl kartais lengviau rodyti pyktį nei skausmą? Nes pyktis atrodo kaip stiprybė, o skausmas – kaip silpnumas, todėl rodydamas pyktį žmogus jaučiasi mažiau pažeidžiamas. Nes pyktis leidžia išlaikyti kontrolės iliuziją: rodyti skausmą reiškia pripažinti, kad situacijos negali valdyti. Jei liūdesys ar skausmas dažnai buvo ignoruojamas arba baustas, žmogui lengviau skausmą paslėpti po pykčiu.
Kyla klausimas ar visi žmonės bijo tokio pažeidžiamumo? Ne visi. Dažnai tai tie, kurie yra patyrę atstūmimą ar emocinį apleidimą. Žmonės, kuriems šeimoje buvo nepriimtina rodyti „silpnas“ emocijas. Galbūt perfekcionistai - jie turi būti tobuli. Ir tie, kurie įprato slėpti savo tikruosius jausmus, kad išvengtų kritikos ar atmetimo. Žmonės, kurie gyvenime patyrė daug nusivylimų ir įskaudinimų, todėl prarado pasitikėjimą kitais.
Jei jums svarbu, kaip suprasti, kad šalia esantis žmogus slepia skausmą po pykčiu, stebėkite atidžiai. Galbūt jo pyktis atrodo neproporcingas situacijai, pernelyg intensyvus arba kyla iš smulkmenų. Tai gali reikšti, jog žmogus jau seniai nešiojasi vidinį skausmą, jaučiasi negirdimas. Toks žmogus gali vengti pokalbių apie savo jausmus, užsidaro, kai pokalbis tampa jautrus ar asmeniškas. Tačiau jį išduoda kūno kalba: pyktis gali būti lydimas liūdesio ar skausmo ženklų (ašaros akyse, nusukamas žvilgsnis, įtampa veide).
Svarbu yra atskirti, ar po žmogaus pykčiu slepiasi skausmas. Supykti ant kenčiančio žmogaus – vadinasi, suteikti jam dar daugiau skausmo ir netikėjimo, kad gali būti suprastas. Tikrai piktas žmogus dažniau orientuotas į kerštą, kito žmogaus pažeminimą ar sukėlimą jam skausmo, tuo tarpu slepiantis vidinę kančią pykčiu tik ginasi. Tikrai pikto žmogaus elgesyje nelabai rasime kaltės ar gėdos, jam sunku jausti empatiją. Skausmą slepiantis žmogus dėl savp pykčio dažniausiai jaučiasi kaltas. Tikrai pikto žmogaus pyktis yra nuoseklus, pastovus, orientuotas į dominavimą, tuo tarpu skausmą slepainčio žmogaus - labiau situacinis, lydimas vidinio konflikto ir kitų jausmų.
Supraskime, kad pyktis, slepiantis skausmą, nėra nukreiptas prieš jus – jis yra savotiškas pagalbos šauksmas, nors ir paradoksalus. Kita vertus, tikrai piktą žmogų išduoda nuolatinis priešiškumas, noras kontroliuoti ar žeminti kitą. Jo pyktis neturi vidinio konflikto, kaltės ar apgailestavimo. Pyktis tokiam žmogui yra tikslas savaime, o ne priemonė apsisaugoti nuo giliau esančio skausmo.
Jeigu pastebite, kad šalia esantis žmogus po pykčiu slepia savo skausmą – suteikite jam saugią erdvę jausti. Neverskite jo iškart kalbėtis – tiesiog parodykite, kad esate šalia. Leiskite jam suprasti, kad jis nėra vienas ir kad jo skausmas yra svarbus. Šis tylus palaikymas gali būti pirmas žingsnis link gijimo ir atvirumo.
Galų gale, supratimas, kad kartais pyktis slepia tylų skausmą, leidžia mums patiems tapti jautresniems ir stipresniems santykiuose. Nes tik tada, kai žmogus jaučiasi pakankamai saugus atverti savo skausmą, pyktis nustoja būti reikalingas kaip skydas.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti