Ši dažna vairuotojų klaida pražudo automobilio variklį, štai ko niekada nepilkite į savo automobilį

Automobilių savininkai dažnai vadovaujasi spalva, kaina ar tuo, ko pilna lentynoje. Tačiau būtent tokie sprendimai vėliau baigiasi perkaistais varikliais ar neaiškios kilmės nuosėdomis sistemoje. Ir tai – ne perdėta.

Pasitaiko, kad žmonės sumaišo tarpusavyje netinkamus antifrizus, manydami, kad svarbiausia – nelikti „ant sauso“. Deja, toks eksperimentas gali greitai peraugti į remonto sąmatą, viršijančią paties automobilio vertę.

Ne spalva ir ne pavadinimas

Viena dažniausių klaidų – manyti, kad antifrizo spalva ką nors reiškia. Tai tik dažiklis, neturintis jokios įtakos sudėčiai. Ta pati formulė gali būti mėlyna, žalia, raudona ar net oranžinė – jokio skirtumo.

Dar viena klaidinga nuostata – kad kuo naujesnis produktas, tuo jis geresnis. Jei automobilis nėra visiškai naujas, naujausios formulės gali netikti. Svarbiausia – suderinamumas su aušinimo sistemos medžiagomis.

Gamintojų žymėjimai kaip „G11“ ar „G12“ dažnai kelia painiavą. Tai nėra universali kokybės žyma – dažnai tai tik vieno koncerno vidinė klasifikacija. Tad svarbu žinoti ne pavadinimą, o cheminį antifrizo tipą.

Kaip pasirinkti tinkamą antifrizą

Saugiausias būdas – pasitikrinti automobilio naudotojo vadove arba paklausti oficialaus atstovo. Čia dažniausiai nurodytas ne tik tipas, bet ir konkretūs standartai, kuriuos turi atitikti aušinimo skystis.

Jei tokios informacijos nepavyksta rasti, reikėtų žinoti, kokio tipo inhibitoriai naudojami. Skysčiai skirstomi į keturias grupes: tradicinius (IAT), hibridinius (HOAT), lobridinius (Si-OAT) ir karboksilatinius (OAT). Ir tai – ne marketingas, o chemija.

Svarbu žinoti, kad skirtingi varikliai reaguoja skirtingai į įvairius inhibitorius. Pavyzdžiui, japonų ir korėjiečių varikliai netoleruoja nitratų, bet naudoja fosfatus. Tuo tarpu vokiški varikliai dažnai nekenčia fosfatų, bet puikiai veikia su silikatiniais junginiais.

Kas nutinka, jei pasirenkate neteisingai?

Iš pradžių – nieko. Gal net savaitę ar dvi viskas veiks puikiai. Bet netinkamas antifrizas ar, dar blogiau – padirbtas skystis, laikui bėgant padarys savo. Ir simptomai gali būti labai įvairūs.

Viena iš grėsmių – nepaaiškinamas variklio perkaitimas. Kai kurie pigūs antifrizai vietoje glikolio turi metanolį ar glicerino mišinį, kuris greitai verda. Temperatūra kyla, o jokio matomo nutekėjimo – nėra.

Antra dažna bėda – korozija. Jei antifrizas neatitinka sistemos medžiagų, apsauga neveikia. Alavo, aliuminio ar vario detalės ima reaguoti. Vėliau užtenka menkiausio įtrūkimo – ir viskas išteka per vieną kelionę.

Dar vienas scenarijus – radiatorius užsikemša nuo nuosėdų. Žemos kokybės skystis suyra, o kartu su metalo dalelėmis kaupiasi visose siaurėjančiose vietose. Neretai tai reiškia naujo radiatoriaus pirkimą.

Nepasitikėkite nuojauta – klauskite

Jei nėra aiškumo, kokį antifrizą naudoti – geriau pasiteirauti. Net jei nenorite pirkti oficialaus skysčio, servisas gali pateikti aiškią informaciją, kokio tipo antifrizas tinka būtent jūsų automobiliui.

Svarbiausia – nepilti to, kas papuola po ranka. Vienas netinkamas pasirinkimas gali sukelti ilgametį rūpestį. O taisyti variklį dėl skysčio, kuris kainuoja kelis eurus – sutikite, mažų mažiausiai absurdiška.