Prisijunkite
Yra dienų, kai valgai viską, kas tik pasitaiko po ranka: nuo varškės su medumi iki vakarykščių makaronų be jokios kaltės jausmo. Ir yra dienų, kai net sumuštinis atrodo kaip per daug. Nėra logikos, nes vakar jautėsi badas, o šiandien – nejauti jokio poreikio. Toks svyravimas dažnam kelia nerimą: gal kažkas ne taip, gal hormonai išsibalansavo, gal tiesiog netvarka organizme.
Tačiau dažniausiai tai ne sutrikimas, o kūno žinutė, kurią mes dažnai ignoruojame arba bandom sutvarkyti vietoj to, kad ją suprastume. Moderni mitybos kultūra mus išmokė, kad apetitas turi būti stabilus, porcijos vienodos, o alkio jausmas – beveik mechaninis. Bet kūnas nėra tvarkaraštis.
Jis reaguoja į viską: nuo to, kiek miegojai, kiek streso patyrei, ką galvojai, kiek judėjai, iki to, kokia diena mėnesinių cikle. Ir kiekvienas šių dalykų daro įtaką alkio jausmui. Todėl užuot klausę, kodėl taip noriu valgyti, vertėtų paklausti kas pasikeitė nuo vakar.
Miegas, stresas ir hormonai – trys pagrindiniai virėjai tavo alkio virtuvėje
Vienas stipriausių apetito reguliuotojų yra paprasčiausias miegas. Net viena prastai miegota naktis išbalansuoja leptino ir grelino, dviejų svarbiausių alkio hormonų, veiklą. Leptinas mažina apetitą, grelinas skatina. Kai neišsimiegi, leptinas sumažėja, grelinas padidėja ir staiga atsiranda noras užvalgyti viską, kas yra sūru, riebu arba saldu.
Tai nėra silpnavališkumas, tai fiziologija. Tą dieną kūnas tiesiog ieško greito kuro. Stresas dar vienas galingas faktorius. Kai esi įsitempęs, kai viskas erzina, kai galvoje milijonas reikalų, kūnas išskiria kortizolį. Šis hormonas dažnai siejamas su padidėjusiu apetitu. Tačiau ne visiems, kai kuriems stresas visiškai išjungia skrandį.
Todėl svarbu suvokti, kad alkio svyravimai priklauso ir nuo to, kaip tu reaguoji į aplinką ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Dar vienas svarbus veiksnys – mėnesinių ciklas. Tam tikromis ciklo dienomis alkis padidėja, poreikis angliavandeniams gerokai stipresnis, o kitomis dienomis apetitas beveik išnyksta. Tai ne kaprizas, tai hormoninis ritmas, kurį būtų ne logiška sutvarkyti, o tiesiog išmokti priimti.
Kada nenormalus tampa visiškai normalus?
Jei viena diena atneša stiprų alkį, tai gali būti ženklas, kad praėjusios dienos buvo per mažai maistingos. Arba kad organizmas atsigavinėja po krūvio, arba tiesiog pasikeitė temperatūra, o kūnas reikalauja papildomų kalorijų. Kartais didesnis apetitas atsiranda po emocinių iškrovų, kai išgyvenai stiprius jausmus, net jei tai neatrodė kaip stresas, kūnas vis tiek ieško balanso ir kartais jis pasirodo per norą valgyti.
Tuo tarpu mažesnis apetitas nebūtinai reiškia problemą. Galbūt organizmas tuo metu labiau susitelkęs į atsigavimą, galbūt turi uždegimą, galbūt tiesiog jam reikia mažiau. Nuolatinis pastangos suvienodinti savo mitybą kasdien yra tarsi bandymas priversti upę tekėti tiesiai. Ji vis tiek suksis ir tai gerai.
Ar verta kontroliuoti, ar tiesiog klausytis?
Svarbiausias klausimas čia – ar pasitiki savo kūnu. Jei kiekvienas svyravimas kelia kaltę, vadinasi, vis dar matai save per kontrolės filtrą. Bet jei pradedi stebėti, kaip alkis keičiasi, kaip jis reaguoja į tai, ką tu patiri, išmoksti gyventi labiau pagal save. Tai nereiškia valgyti bet ką bet kada, tai reiškia suprasti, kad tavo alkis nėra tavo priešas.
Kūnas kalba per pojūčius. Vieną dieną jis sako „man reikia daugiau“, o kitą – „užtenka“. Ir jei leisi sau išgirsti šituos sakinius be išankstinio vertinimo, tavo mityba taps ne tvarkaraštis, o santykis. O tai, žinoma, daug vertingiau nei bet kokia dieta.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti