Prisijunkite
Daugeliui žmonių tai skamba juokingai arba gėdingai, tačiau milijonams – tai kasdienė realybė. Kai kuriems išėjimas į darbą, mokyklą ar kelionę reiškia ne tik logistinius rūpesčius, bet ir nuolatinę įtampą dėl vieno labai žemiško dalyko – ar teks naudotis tualetu ne namuose.
Šis reiškinys turi medicininį pavadinimą – parkoprezė, dar vadinama tuštinimosi nerimu, drovių žarnų sindromu ar „tualeto baime“. Vokiečiai jam net turi savotiškai tiesmuką žodį – Heimscheißer, reiškiantį žmogų, galintį tuštintis tik namuose.
Nors tema nepatogi, jos pasekmės gali būti rimtos – tiek psichologinės, tiek fizinės. Ir svarbiausia: tai nėra retenybė.
Parkoprezė – tai sunkumas ar visiškas negalėjimas tuštintis ne namų aplinkoje. Vien mintis apie viešą tualetą kai kuriems žmonėms sukelia stiprų nerimą. Jei situacija neišvengiama, organizmas reaguoja taip, tarsi grėstų pavojus: padažnėja širdies plakimas, atsiranda prakaitavimas, pykinimas, drebulys, o pats tuštinimasis tampa beveik neįmanomas.
Dėl šios baimės žmonės ima riboti maistą, vengti kelionių, socialinių renginių ar net darbo susitikimų. Atostogos, kurios turėtų būti poilsis, tampa dar vienu streso šaltiniu, nes „nežinomi tualetai“ kelia nerimą.
Tyrimai rodo, kad problema kur kas paplitusi, nei daugelis linkę manyti. Viename Australijoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 714 studentų, daugiau nei 14 procentų prisipažino vengiantys viešųjų tualetų dėl nerimo. Dar apie 3 procentus stabdė baimė dėl galimos taršos ar nešvaros.
Kitu tyrimu nustatyta, kad pagrindinis parkoprezės veiksnys yra ne higiena, o baimė būti neigiamai įvertintam. Žmonės nerimauja, kad kiti manys, jog jie per ilgai sėdi tualete, girdės garsus ar pajus kvapus. Kitaip tariant, tai ne žarnyno, o socialinio vertinimo baimė.
Psichologai parkoprezę priskiria socialinio nerimo sutrikimams. Žmonėms būdingos griežtos, savikritiškos mintys apie save, kurios apima ne tik tualetą, bet ir kitas gyvenimo sritis. Pagrindinė baimė – būti pasmerktam, išjuoktam ar „demaskuotam“.
Žmogaus kūnas nėra sukurtas ignoruoti natūralius signalus. Kai išmatos ilgai lieka storojoje žarnoje, iš jų absorbuojamas vanduo, todėl jos tampa kietesnės ir sunkiau pasišalinančios. Taip susiformuoja lėtinis vidurių užkietėjimas.
Ilgainiui tai didina riziką susidurti su rimtomis problemomis: kraujavimu iš hemorojaus, skausmingais išangės įtrūkimais, o sunkesniais atvejais – tiesiosios žarnos nusileidimu. Dar pavojingiau tai, kad ilgalaikė būklė gali baigtis išmatų nelaikymu.
Vienas sukrečiantis atvejis Jungtinėje Karalystėje aprašė paauglę, kuri dėl stiprios tualeto baimės išmatas sulaikydavo iki dviejų mėnesių. Jos storoji žarna taip išsiplėtė, kad pradėjo spausti krūtinės ląstą. Tai sukėlė širdies nepakankamumą ir mergina mirė vos 16-os metų. Nors tai kraštutinis atvejis, jis parodo, kad problema – ne „psichologinė smulkmena“.
Vienas svarbių parkoprezės gydymo elementų – švietimas apie sveiką tuštinimąsi. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad sėdėjimas tualete ilgiau nei penkias minutes didina hemorojaus ir išangės įtrūkimų riziką. Žmonės, kurie jau kenčia nuo parkoprezės, dažnai dar labiau pablogina situaciją per ilgu sėdėjimu ar per stipriu stanginimusi.
Mityba taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Pakankamas skaidulų kiekis padaro išmatas minkštesnes ir lengviau pasišalinančias. Australijos rekomendacijos suaugusiems vyrams nurodo bent 30 gramų skaidulų per dieną, moterims – 25 gramus. Tai pasiekiama valgant daugiau daržovių, vaisių ir viso grūdo produktų.
Praktikoje gydytojai dažnai rekomenduoja vadinamąją „SEN“ taisyklę: ne ilgiau nei šešios minutės tualete, pakankamai skaidulų ir jokio stanginimosi – tuštinimasis turėtų vykti be didelių pastangų. Taip pat svarbu gerti pakankamai vandens ir atkreipti dėmesį į vaistus, pavyzdžiui, stiprius nuskausminamuosius, kurie gali skatinti vidurių užkietėjimą.
Pirmo pasirinkimo gydymas parkoprezei yra kognityvinė elgesio terapija. Ji padeda atpažinti ir keisti iškreiptas mintis apie save bei kitų vertinimą. Dažnai taikomas palaipsnis poveikio metodas, kai žmogus žingsnis po žingsnio mokosi naudotis vis sudėtingesnėmis tualeto situacijomis, kol nerimas sumažėja.
Svarbiausia – nelikti vienam. Pirmas žingsnis turėtų būti pokalbis su gydytoju, kuris įvertins, ar simptomus tikrai sukelia parkoprezė, o ne kita virškinimo liga. Prireikus, gali būti paskirti vaistai nuo vidurių užkietėjimo ir nukreipta pas psichologą.
Reguliariai sulaikyti tuštinimąsi – pavojinga. Jei darbe, mokykloje ar kelionėse tualetas kelia stresą, tai ženklas, kad problema verta dėmesio. Ji gydoma, o gyvenimo kokybė gali ženkliai pagerėti – kartais nuo vieno paprasto sprendimo pradėti kalbėti apie tai garsiai.
Rūta
Žurnalistė
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.