Nepadės net ir skiepai nuo COVID-19: mokslininkai išsiaiškino, kas padidina ilgalaikį šio viruso pavojų

Ilgalaikis COVID, dar vadinamas „long COVID“, apima daugybę simptomų, kurie pasireiškia arba išlieka praėjus trims mėnesiams ar daugiau po užsikrėtimo „SARS-CoV-2“ virusu. Nors per pastaruosius kelerius metus mokslininkai geriau suprato šio sindromo paplitimą, simptomus ir poveikį sveikatai, socialiniai veiksniai, didinantys riziką susirgti ilgalaikiu COVID, iki šiol buvo menkai ištirti.

Mass General Brigham tyrėjų komanda, remdamasi „RECOVER-Adult“ programos duomenimis, nustatė, kad žmonės, susidūrę su finansiniais sunkumais, maisto trūkumu, diskriminacija medicinos įstaigose ar atsisakę gydymo dėl jo kainos, turi dvigubai ar trigubai didesnę tikimybę patirti ilgalaikius COVID simptomus. Šie rezultatai publikuoti žurnale „Annals of Internal Medicine“.

Tyrimo vadovė gydytoja Candace Feldman pabrėžė, kad pandemijos metu socialiniai sunkumai turėjo didelę įtaką ne tik užsikrėtimo rizikai, bet ir ligos sunkumui bei mirtingumui. Todėl kilo klausimas, ar tie patys veiksniai turi įtakos ir ilgalaikiams simptomams, galintiems varginti žmones net metus ar ilgiau po ligos.

Tyrime dalyvavo 3700 žmonių iš 33 JAV valstijų, Vašingtono, Puerto Riko. Visi jie sirgo COVID-19 Omikrono atmaina, o apklausos metu pateikė informaciją apie savo socialinę ir ekonominę padėtį infekcijos metu bei po šešių mėnesių atsakė į klausimus apie užsitęsusius simptomus. Vertinti keturi pagrindiniai socialinės rizikos veiksniai, tai ekonominis nestabilumas, išsilavinimo ar kalbos barjerai, medicinos priežiūros ir paslaugų kokybės problemos bei ribotas socialinis ir bendruomeninis palaikymas. Taip pat analizuoti gyvenamosios vietos duomenys, pavyzdžiui, būsto perpildymas.

Rezultatai parodė, kad beveik visi individualūs socialinės rizikos veiksniai buvo susiję su padidėjusia ilgalaikio COVID rizika, net ir įvertinus kitus kriterijus, tokius kaip vakcinacijos istorija, ligos sunkumas, amžius ar lytis. Kuo daugiau socialinės rizikos veiksnių patyrė žmogus, tuo labiau didėjo jo tikimybė susirgti ilgalaikiu COVID. Gyvenimas tankiau apgyvendintose vietovėse taip pat padidino riziką.

Pastebėta, kad tam tikros etninės ir rasinės grupės dažniau susiduria su šiais socialiniais sunkumais, tačiau pats jų poveikis ilgalaikio COVID rizikai buvo panašus visose grupėse, tiek tarp baltųjų, tiek tarp juodaodžių ar ispanakalbių.

Ateityje tyrėjai planuoja išsiaiškinti, ar šie rezultatai galioja vaikams bei ar tam tikri simptomai gali būti tiesiogiai susiję su konkrečiais socialiniais veiksniais. Taip pat siekiama nustatyti, kaip socialinė aplinka gali lemti simptomų išlikimą ilgiau nei metus.

Tyrimo bendraautorė Elizabeth Karlson pabrėžė, kad nors bendras COVID atvejų skaičius mažėja, ilgalaikis COVID išlieka rimta lėtinė liga, veikiama daugybės socialinės aplinkos aspektų. Todėl ateities priemonės turi spręsti ne tik medicininius, bet ir socialinius sunkumus, kad būtų galima sumažinti neigiamus padarinius žmonėms, kuriuos labiausiai veikia šie rizikos veiksniai.