Žaidimai ir priklausomybė: kada pramoga virsta problema, o kada lieka sveika kasdienybės dalimi?

Ar ši baimė pagrįsta? O gal žaidimai demonizuojami be rimtos priežasties? Tėvai, mokytojai ir net kai kurie psichologai kartais žvelgia į žaidimus kaip į pavojingą įrankį, galintį sugadinti vaikų ir paauglių gyvenimus. Tačiau realybė kiek sudėtingesnė. Vien žaidimo faktas dar nereiškia priklausomybės. Panašiai kaip su saldumynais – nedidelė dozė gali būti malonumas, tačiau per didelis kiekis jau daro žalą.

Taigi, svarbu ne tik pats žaidimas, bet ir kaip, kiek ir kodėl žmogus žaidžia. Ši tema ypač jautri, nes žaidimai veikia ne tik pramogos sritį – jie daro įtaką emocijoms, motyvacijai, kartais net savęs suvokimui. Verta atidžiau pažiūrėti, kas slypi po spalvingais ekranais ir adrenalino kupinomis pergalėmis. Kaip iš tiesų žaidimai veikia psichiką, ir ar priklausomybės grėsmė tokia jau neišvengiama?

Kas vyksta smegenyse žaidžiant?

Žaidžiant kompiuterinius ar konsolės žaidimus, smegenyse aktyvuojasi tam tikros sritys, atsakingos už malonumo jausmą. Dopamino išsiskyrimas sukuria pasitenkinimą, panašų į tą, kurį jaučiame valgydami mėgstamą desertą ar gaudami komplimentą. Šis procesas pats savaime nėra blogas, tai natūralus žmogaus mechanizmas motyvuoti save kartoti malonią veiklą.

Problema kyla, kai žaidimas tampa vieninteliu šaltiniu, teikiančiu šį malonumą. Jei žmogaus gyvenime stinga kitų džiuginančių dalykų: draugų, pomėgių, pasiekimų, tuomet jis gali pradėti vis daugiau laiko praleisti virtualiame pasaulyje. Tokiu atveju žaidimas tampa savotišku emociniu slėptuve nuo realybės sunkumų.

Svarbu suprasti, kad ne pats žaidimas užprogramuoja smegenis priklausomybei. Žymiai didesnę įtaką turi aplinkybės: asmeninės problemos, socialinė izoliacija, depresijos požymiai. Žaidimai gali būti tik paviršinis simptomas gilesnių psichologinių sunkumų, o ne jų pagrindinė priežastis.

Kada žaidimai tampa problema?

Nors didžioji dauguma žmonių žaidžia be jokių neigiamų pasekmių, yra tam tikri požymiai, rodantys, kad žaidimai pradeda perimti per didelę gyvenimo dalį. Jei žmogus apleidžia mokslus, darbą, santykius ar sveikatą tam, kad galėtų žaisti – tai jau rimtas signalas, kad balansas yra sutrikęs.

Pasaulio sveikatos organizacija netgi įtraukė žaidimų sutrikimą į savo ligų sąrašą. Tačiau labai aiškiai pabrėžiama, kad diagnozuoti galima tik tada, kai elgesys tęsiasi ilgiau nei vieną metus ir akivaizdžiai trukdo kasdieniam gyvenimui. Vadinasi, vien tai, kad kažkas savaitgalį praleidžia kelias valandas žaisdamas mėgstamą žaidimą, tikrai nėra problema.

Dažnai priklausomybė vystosi ne dėl pačių žaidimų, o dėl jų naudojimo kaip būdo pabėgti nuo realybės. Jei žmogus susiduria su nuolatiniu stresu, vienatve, savivertės problemomis, žaidimas gali tapti patogia vieta jaustis stipriam, reikšmingam, reikalingam. Šis jausmas, deja, netrunka ilgai, todėl ir noras vėl žaisti stiprėja kaip nesibaigiantis ratas.

Ar galima žaisti sveikai?

Žinoma! Kaip ir bet kuri kita veikla, žaidimai gali būti sveikos, pilnavertės gyvenimo dalies sudedamoji. Svarbiausia, kaip visada yra saikas ir sąmoningumas. Žaidimas neturi užimti visos dienos ir neturi būti vienintelė priemonė spręsti emocines problemas.

Yra daugybė žaidimų, kurie lavina strateginį mąstymą, kūrybiškumą, komandinius įgūdžius. Jie gali būti naudingi net ir emocinei sveikatai: padėti atsipalaiduoti, išlaisvinti stresą, suteikti pasiekimo jausmą. Svarbu rinktis žaidimus, kurie teikia ilgalaikį pasitenkinimą, o ne tik momentinį dopamino pliūpsnį.

Be to, verta nepamiršti gyvo socialinio gyvenimo – bendravimo su draugais, šeimos nariais, dalyvavimo kitose veiklose. Žaidimai neturėtų tapti realybės pakaitalu, o tik viena iš jos spalvingų dalių. Tada jie bus ne problema, o tiesiog malonus gyvenimo prieskonis.