Automobilių gamintojai taupo jūsų sąskaita: pasakė tai, ką privalu žinoti kiekvienam pirkėjui

Kaip už savo pinigus negauti supaprastinto ir nepatogaus automobilio, skaitykite šiame straipsnyje.

Savikainos mažinimas ne visada yra blogis. Kartais tai leidžia padaryti automobilį prieinamesnį, beveik nesuprastinant jo kokybės. Tačiau neretai taupoma taip, kad tai tiesiogiai atsiliepia komfortui, ilgaamžiškumui ir bendrai automobilio vertei pirkėjui.

Toliau – penkios dažniausios gudrybės, kaip automobilių gamintojai mažina savo modelių gamybos išlaidas ir ką tai reiškia jums.

Supaprastintos apdailos medžiagos

Kol kėbulo ir agregatų konstrukcijose naudojamos vis sudėtingesnės šiuolaikinės medžiagos – pavyzdžiui, skirtingo stiprumo plienai, – salono ir kai kurių kėbulo vietų apdailoje dažnai matomas akivaizdus taupymas:

• minkštas plastikas keičiamas kietu;
• naudojami pigesni sėdynių ir salono apmušalai;
• kai kuriose kėbulo vietose (durų angose, po variklio gaubtu, bagažinėje) plonesnis dažų ir lako sluoksnis;
• naudojama mažiau garso izoliacinių medžiagų.

Pasekmės: mažesnis komfortas ir trumpesnis tarnavimo laikas. Šiuolaikinis savininkas dažnai net nepastebi, kad:

• sėdynės naujuose modeliuose ne tokios patogios ir patvarios, kaip buvusių prieš dešimt ar dvidešimt metų;
• apmušalai labai greitai nusidėvi, išsitampo ar pablunka;
• salono plastikas ima girgždėti jau po dvejų trejų eksploatacijos metų;
• dažai durų angose nusitrina nuo sandariklių ir dažnų prisilietimų.

Vienblokiai mazgai

Šiandien beveik neįmanoma atskirai pakeisti, pavyzdžiui, suskilusio gabaritinio žibinto ar posūkio signalo. Dažniausiai šie elementai sujungiami į bendrą bloką su artimųjų ir tolimųjų šviesų žibintais.

Dar daugiau – jeigu kalbame apie LED galinius žibintus, sugedus net vienam šviesos diodui paprastai tenka keisti visą žibinto bloką. Panaši situacija ir su daugelio automobilių klimato kontrolės ar apšvietimo valdymo sistemomis: vietoje atskirų detalių – vientisas modulis, kurio suremontuoti dalimis praktiškai neįmanoma.

Pasekmės: vietoje vienos detalės savininkas priverstas pirkti visą bloką arba mazgą. Lieka tik dvi išeitys: brangus originalus remontas arba paieškos „meistrų–auksarankių“, kurie mėgins savadarbiškai ardyti modulį ir jį taisyti.

Agregatų konstrukcijos supaprastinimas

Mažiausiai matomas, bet dažnai liūdniausias taupymo būdas – variklių ir transmisijų konstrukcijų supaprastinimas. Vienas ryškiausių pavyzdžių – vadinamasis „daunsizingas“, kai mažinamas variklių darbinis tūris. Vietoj įprastų atmosferinių keturių cilindrų agregatų vis dažniau siūlomi nedideli trijų cilindrų turbovarikliai.

Gamintojas taip sutaupo metalo ir surinkimo darbo sąnaudų, o savininkas gauna sudėtingą ir jautrų agregatą, turintį ribotą resursą bei padorią trauką tik gana siaurame apsukų diapazone. Kai kurios markės atsisako hidraulinių kompensatorių ar vožtuvų laiko reguliavimo mechanizmų, mažina stūmoklių aukštį ir panašiai.

Transmisijose tradicinius hidromekaninius automatus keičia robotizuotos mechaninės pavarų dėžės. Jos paprastesnės ir pigesnės gamyboje, tačiau dažnai nusileidžia klasikinėms automatinėms dėžėms perjungimo sklandumu, patikimumu ir ilgaamžiškumu.

Variatoriai (CVT) daugeliu atvejų draugiškesni vairuotojui, užtikrina sklandų važiavimą ir ekonomiškumą, tačiau ir jie neretai pasižymi ribotu patvarumu, ypač ignoruojant teisingą eksploataciją ir alyvos keitimo intervalus.

Skaitmenizacija

Ši tendencija būdinga ne tik automobilių pramonei: dideli ekranai ir daugiapaskirtės valdymo zonos vis dažniau pakeičia tradicinius fizinius jungiklius ir rankenėles.

• Gamintojai montuoja didelį, vizualiai įspūdingą jutiklinį ekraną, o tuo pačiu atsisako dalies mechaninių mygtukų ir rankenėlių.
• Dalis funkcijų slepiama už papildomai apmokestinamų programinių atnaujinimų. Ši praktika tik pradeda skverbtis į mūsų rinką, tačiau pirkėjui ji itin nemaloni: kad kai kurios jau įsigyto automobilio funkcijos veiktų, tenka kas mėnesį mokėti papildomus mokesčius.

Pasekmės: realiai savininkas gauna ne patogesnį, o dažnai net prastesnį funkcionalumą. Nukenčia ergonomika, reikiamų funkcijų aktyvavimas užtrunka ilgiau, vairuotojui tenka blaškytis po meniu, o be aiškių taktilinių valdiklių automobilį sunkiau valdyti „iš atminties“ neatraunant akių nuo kelio.

Unifikacija ir bendros platformos

Gamintojai savo modulines platformas ir unifikaciją pristato kaip technologinį proveržį, tačiau galutiniam pirkėjui tai naudinga ne visada. Skirtingų markių ir modelių automobiliuose vis dažniau naudojami:

• tie patys arba labai panašūs varikliai;
• vienodos ar artimos konstrukcijos važiuoklės;
• vienodi salono valdymo elementai ir jungikliai;
• identiški elektronikos blokai ir moduliai.

Pasekmės: pirkėjas nepastebimai praranda realų pasirinkimą – įsigydamas skirtingų markių automobilius, jis iš esmės gauna tą patį variklį, tą pačią transmisiją ir labai panašią važiuoklę. Be to, tokia unifikacija dažnai reiškia kompromisinį valdymo tikslumą, vidutinišką komfortą ir, kai kuriais atvejais, didesnes degalų sąnaudas.

Kaip nepermokėti?

Gamintojų taupymas retai matomas plika akimi salone ar nuotraukose, tačiau vairuotojai su juo susiduria kasdien. Dauguma to net nesuvokia, nes lygina naują automobilį tik su kitais naujais modeliais, o ne su senesnėmis, dažnai ilgaamžiškesnėmis mašinomis.

Norėdami už savo pinigus gauti maksimaliai daug kokybės ir funkcionalumo, rinkdamiesi automobilį įvertinkite kuo daugiau detalių:

• išstudijuokite ne tik jums patinkančios markės modelių ir variklių gamą, bet ir viso to paties koncerno produkciją – dažnai skirtingų markių automobiliai turi bendrus mazgus;
• būtinai palyginkite kelis modelius bandomojo važiavimo metu: skirtingus variklius, pavarų dėžes, patikrinkite salono įrangą, valdiklių patogumą, sėdynių ergonomiką;
• prieš priimdami sprendimą pasidomėkite ilgalaikiais bandymais ir realių savininkų atsiliepimais, ypač iš skirtingų šalių – taip pamatysite pilnesnį vaizdą.

Tik tuomet, įvertinę surinktą informaciją ir asmeninius įspūdžius, priimkite galutinį sprendimą dėl konkretaus automobilio.