Revoliucinis parkingų triukas iš Vengrijos: vairuotojai džiūgauja, o aikštelių savininkai įsiutę

Vengrijoje išbandytas paprastas, tačiau išradingas parkavimo žymėjimo būdas parodė, kaip keli dažai ant grindų ir sienų gali išspręsti dalį problemų – nors aikštelių savininkams toks sprendimas neatrodo patrauklus finansiškai.

Gerėjant gyvenimo lygiui ir vis labiau populiarėjant didesniems automobiliams, geriausiai tai matyti senesniuose garažuose ir požeminėse aikštelėse. Kadaise galioję techniniai reikalavimai buvo pritaikyti tokiems modeliams kaip kultinis „Fiat 125p“ ar ankstyvieji Vakarų gamintojų sedanais. Tuo metu tokio dydžio automobiliai be vargo tilpdavo į standartinę stovėjimo vietą.

„Didysis Fiat“ turėjo vos 1630 mm kėbulo plotį. Šiandien net kompaktiška miesto klasės „Toyota Yaris“ yra platesnė – apie 1805 mm. Dar ryškesnis skirtumas matomas žiūrint į populiarius visureigius: pavyzdžiui, „Porsche Cayenne“ kartu su šoniniais veidrodėliais siekia net apie 2194 mm. Nenuostabu, kad stovėjimo vietose ne tik sunkiau tiksliai įvažiuoti, bet ir pasidaro gerokai ankščiau išlipant ir įlipant.

Stovėjimo vietos su buferine zona: paprastas, bet veiksmingas sprendimas

Net jei stovėjimo vietų plotis kas kelis dešimtmečius ir būtų koreguojamas pagal naujų modelių gabaritus, tai vis tiek neišspręstų dar vienos kasdienės problemos – netvarkingo vairuotojų parkavimo. Dalis vairuotojų menkai kreipia dėmesį į pažymėtas linijas ir pastato automobilį „per kreivai“ ar užima dvi vietas, taip dar labiau apsunkindami kaimyninių vietų naudojimą.

Toks parkavimas ne tik apsunkina išlipimą ir įlipimą, bet ir ženkliai didina tikimybę, kad automobilio durys bus apibraižytos ar įlenktos atidarant kaimyninio automobilio dureles. Būtent čia praverčia naujoviškas žymėjimo būdas.

Viena iš Vengrijos „Facebook“ grupių pasidalijo požeminės aikštelės nuotrauka, kur matomas nestandartinis vietų išdėstymas su buferine zona. Tarp kiekvienos stovėjimo vietos numatyta papildoma tuščia juosta – buferinė zona, skirta patogiam ir saugesniam keleivių išlipimui bei įlipimui.

Dar viena gudrybė – linijos nubrėžtos ne tik ant grindų, bet ir ant sienų. Tai leidžia vairuotojui, žvilgtelėjus tiesiai į šoną, o ne į veidrodėlius, akimirksniu įvertinti, ar automobilis stovi tiksliai vietoje ir neperžengia ribų. Toks sprendimas drausmina vairuotojus ir padeda jiems lengviau orientuotis siaurose aikštelėse.

Vairuotojai sužavėti, o aikštelių savininkai skeptiški

Internautai šį vengrišką parkavimo sprendimą įvertino labai palankiai – nuotrauka sulaukė daugybės teigiamų komentarų ir pasidalijimų. Daugelis pripažįsta, kad aiškesnis žymėjimas ir buferinė zona tarp vietų gerokai sumažintų konfliktų aikštelėse ir kasdienius nepatogumus.

Tačiau žvelgiant plačiau, tokio sprendimo įvedimas masiškai atrodo mažai tikėtinas. Nors buferinės juostos realiai drausmintų vairuotojus ir užtikrintų kur kas patogesnį naudojimąsi aikštele, šis modelis beveik nepatrauklus nekilnojamojo turto vystytojams ir stovėjimo aikštelių valdytojams.

Priežastis paprasta: kiekviena buferinė zona „suvalgo“ plotą, kuriame kitu atveju būtų galima įrengti papildomą vietą automobiliui. Kuo mažiau stovėjimo vietų, tuo mažesnės pajamos mokamose aikštelėse ir tuo didesnė tikimybė, kad vairuotojai tiesiog neras, kur pastatyti automobilį.

Dėl to galima manyti, kad tokio tipo žymėjimas, nors ir labai patrauklus vairuotojų akimis, vargiai taps plačiai taikomu standartu. Greičiau tai bus nišinis sprendimas ten, kur prioritetas – ne maksimalus vietų skaičius, o komfortas ir įvaizdis.

Kur tokia idėja turi daugiausia šansų?

Jei žiūrėtume į biudžetines ar prekybos centrų stovėjimo aikšteles, aišku, jog čia svarbiausia – talpinti kuo daugiau automobilių. Tačiau yra objektų, kuriuose vartotojų patogumas ir prabanga vertinami labiau už papildomą dešimtį stovėjimo vietų.

Buferinės zonos ir aiškus žymėjimas galėtų tapti patrauklia opcija:

• aukštesnės klasės viešbučių požeminėse aikštelėse,
• prabangių daugiabučių kvartalų ar uždarų bendrijų garažuose,
• biurų pastatuose, orientuotuose į aukštos klasės nuomininkus,
• VIP zonose prie arenų, konferencijų centrų ar oro uostų.

Tokiose vietose vartotojai dažnai moka ne tik už pačią vietą, bet ir už patogumą bei saugumą, todėl prarasti kelias papildomas vietas, mainais į didesnį komfortą, valdytojams gali būti priimtina.

Stovėjimo vietų matmenys Lietuvoje ir Europoje

Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, stovėjimo vietų matmenis nustato statybos techniniai reglamentai ir susiję teisės aktai, analogiški Lenkijos Infrastruktūros ministro 2002 m. balandžio 12 d. įsakymui dėl statinių techninių reikalavimų. Nors atskiros normos gali šiek tiek skirtis, paprastai lengvųjų automobilių stovėjimo vietai taikomi tokie minimalūs matmenys:

• plotis – ne mažiau kaip 2,5 m,
• ilgis – ne mažiau kaip 5 m.

Toks dydis laikomas savotišku standartu daugelyje Europos Sąjungos šalių. Palyginimui, JAV standartinė stovėjimo vieta yra didesnė – jos plotis siekia apie 2,7 m, o ilgis – nuo 5,5 iki 6,1 m. Tai reiškia, kad net ir laikantis europinių reikalavimų, realybėje atsargos saugiam išlipimui dažnai neužtenka, ypač jei automobiliai pastatyti ne iki galo tvarkingai.

Teoriškai 2,5 m pločio vieta turėtų užtikrinti pakankamą tarpą durims atidaryti net ir platesniems automobiliams. Praktikoje vairuotojai dažnai „nusineša“ dalį kaimyninės vietos, todėl keleiviai priversti brautis pro siaurus tarpus arba atidarinėti duris tik iki pusės, rizikuodami subraižyti savąjį ar šalia stovintį automobilį.

Vengriškas buferinių zonų pavyzdys parodė, kad dalį parkavimo problemų būtų galima išspręsti gana paprastomis priemonėmis – aiškesnėmis linijomis ir šiek tiek daugiau erdvės tarp automobilių. Tačiau ekonominiai argumentai aikštelių, prekybos centrų ir gyvenamųjų projektų savininkams dažnai svarbesni nei komfortas.

Kol tokie sprendimai išliks išimtimi, didžiausia atsakomybė tenka patiems vairuotojams. Tvarkingas parkavimas tiksliai tarp linijų, atidumas ir pagarba kitų automobilių savininkams dažnai reiškia daugiau nei papildomi keli centimetrai asfalto.