Elektriniai paspirtukai žiemą: kodėl tai ne tik blogai, bet ir pavojinga, daugelis to neįvertina laiku

Ne tik pačiam įrenginiui, bet ir žmogui, kuris nusprendžia rizikuoti važiuodamas per apledėjusias, drėgnas ar neaiškiai valomas miesto gatves. Galbūt kai kam pasirodys, kad tai tik „klausimas, kiek turi drąsos“ ar „jei važiuoji lėtai, nieko blogo nenutiks“.

Deja, tokia nuomonė dažniausiai išnyksta po pirmo rimto slydimo ar susidūrimo su nematomu ledo plotu. Žiema nėra elektrinių paspirtukų draugas – nei techniniu, nei saugumo požiūriu. Ir tai nėra nuomonė, o faktų visuma, apie kurią verta pakalbėti garsiai.

Baterija neatlaiko

Žema temperatūra smarkiai veikia akumuliatoriaus darbą. Net ir pažangiausieji paspirtukai žiemą išsikrauna greičiau, netenka galios ir nebeatlieka tų pačių funkcijų kaip esant šiltam orui. Būna atvejų, kai vos po penkiolikos minučių važiuojant paspirtukas sustoja – ne dėl techninio gedimo, bet todėl, kad baterija nebeatlaiko šalčio.

Tai pavojinga ypač tuomet, kai planuojama ilgesnė kelionė ar grįžimas tamsiu paros metu. Paspirtukas tiesiog išsijungia viduryje kelio, ir tenka eiti pėsčiomis, stumiant sunkų daiktą, kuris jau tapo našta. Šaltis ne tik sumažina nuvažiuojamą atstumą – jis trumpina pačios baterijos gyvavimo trukmę. Tad ilgainiui net pats paspirtukas pradeda gesti greičiau.

Stabdymas – vos ne rusiška ruletė

Elektriniai paspirtukai turi mažus ratus, kurie ir šiltuoju sezonu ne visada suteikia pakankamą sukibimą. Žiemą, kai paviršiai padengti plonu ledo sluoksniu, šlapia lapija ar net purvu, tokie ratai tampa neefektyvūs. Paspirtukas stabdo prasčiau, slysta, o netikėtas judesys gali baigtis griuvimu.

Daugelis paspirtukų neturi sistemų, kurios galėtų padėti suvaldyti transporto priemonę slidžiomis sąlygomis. Pėstieji, dviračiai ar automobiliai turi kur kas daugiau stabilumo. O paspirtukas tampa tarsi stovėjimo lenta, kuri bet kurią sekundę gali nuslysti nuo kelio ar bordiūro.

Matomumas – trūksta ne tik šviesos, bet ir laiko sureaguoti

Žiemą anksčiau temsta, dažniau lyja ar sninga, matomumas tampa ribotas. Tai reiškia, kad ir pats paspirtukininkas mato mažiau, ir jį sunkiau pastebi kiti. Šaltuoju metų laiku bet koks netikėtumas gali baigtis avarija – ypač kai paspirtukas iššoka į kelią, nes ant šaligatvio susidarė neįveikiama ledo dėmė.

Automobilių vairuotojai taip pat nespėja reaguoti – stabdymo kelias pailgėja, o reakcijos laikas mažėja, kai viską slopina rūkas ar lijundra. Taigi paspirtukas tampa ne tik pavojumi sau, bet ir kitiems eismo dalyviams – viskas dėl kelių sekundžių, kuriose telpa klaida.

Miesto infrastruktūra – nepasiruošusi žiemos paspirtukams

Net jei entuziastas ryžtųsi važiuoti paspirtuku žiemą, greitai suprastų, kad dauguma miesto takų tam paprasčiausiai nepritaikyti. Daugelis dviračių takų žiemą nevalomi taip dažnai kaip gatvės. Sniegas, purvas, ledo gabalai, neužšluotos nuolaužos – visa tai tampa kliūtimis, kurios įveikiamos tik vaikščiojant, bet tikrai ne važiuojant paspirtuku.

Be to, paspirtukai neturi žieminių padangų – jų tiesiog nebūna arba jų keitimas tampa beprasmiu žaidimu. Net jei kas nors bandytų sumontuoti „žieminę“ versiją – tai neišsprendžia visų minėtų rizikų. Kliūtis išlieka, o kartu – ir pavojus.

Draudimas ir atsakomybė 

Kai kurie paspirtukų savininkai nėra susimąstę apie tai, kad žiemos sezono nelaimės gali kainuoti ne tik randus. Jeigu paspirtukas slysta ir sužeidžia pėsčiąjį, apgadina automobilį ar sukelia eismo įvykį, pasekmės tenka ne kam kitam, o vairuotojui. 

Ne visi paspirtukai yra apdrausti, o net jei ir turi civilinės atsakomybės draudimą – žiemos sezonas dažnai laikomas rizikos laikotarpiu, ir išmokos gali būti ribotos.

Taigi, kiekvienas paslydimas gali virsti tūkstantinių išlaidų sąskaita. Ir tai – tik vienas iš daugelio argumentų, kodėl verta paspirtuką palikti žiemoti ramiai, o ne tempti jį į sniego pūgas.

Pasirinkimo metas – saugumas ar užsispyrimas

Technologijos keičiasi, paspirtukai tampa vis geresni, bet gamta daro savo. Žiemos sąlygos Lietuvoje yra pernelyg permainingos, kad tokia transporto priemonė galėtų būti laikoma saugia šaltuoju metų laiku. 

Galima stengtis būti itin atsargiam, galima važiuoti lėčiau, bet kai rizika išlieka kiekviename žingsnyje – ar tikrai verta? Galbūt geriau rinktis alternatyvas – viešąjį transportą, ėjimą pėsčiomis ar automobilį. 

Ir paspirtuką palikti iki pavasario, kai grįš šiluma, sausos gatvės ir geresnė nuotaika. Nes žiema – tai ne laikas eksperimentams ant dviejų mažų ratų. Tai metas, kai saugumas turėtų būti svarbesnis už patogumą.