Ar žmogaus protas taps nemirtingas? Mokslininkai svarsto, kada galėsime sąmonę perkelti į kompiuterį

Ar tai būtų būdas pasiekti nemirtingumą, ar tik moderni iliuzija apie jį? Šis klausimas paliečia ne tik technologijų ribas, bet ir žmogaus tapatybės esmę. Mūsų smegenys yra sudėtingiausia žinoma sistema visatoje. 

Jos veikia naudodamos milijardus neuronų, kurie nuolat perduoda elektrinius ir cheminius signalus. Jei kada nors būtų įmanoma tiksliai atkartoti šį tinklą skaitmeninėje erdvėje, teoriškai galėtume sukurti virtualų protą, tarsi savo kopiją. 

Bet ar ta kopija iš tiesų būtume mes, ar tik duomenų rinkinys, imituojantis mūsų elgesį ir prisiminimus? Ši tema žavi ne tik mokslininkus, bet ir menininkus, filosofus bei futurologus. Vieni ją mato kaip išsilaisvinimo iš biologinių ribų pažadą, kiti – kaip pavojingą žingsnį, galintį sugriauti žmogaus sampratą. 

Norint suprasti, ar sąmonės perkėlimas kada nors bus įmanomas, verta pažvelgti į tai, ką jau žinome apie protą, technologijas ir patį „aš“ jausmą.

Kas iš tikrųjų yra sąmonė?

Sąmonė – tai gebėjimas suvokti save ir aplinką, turėti mintis, jausmus ir patirtis. Skamba paprastai, tačiau iki šiol nėra vieno atsakymo, kas tiksliai sudaro šį reiškinį. Vieni mano, kad sąmonė kyla iš fizinių smegenų procesų, kiti, kad tai kažkas daugiau, nepaaiškinamo vien neuronų veikla.

Norint perkelti sąmonę į kompiuterį, pirmiausia reikėtų suprasti, kaip ji atsiranda. Ar ją galima aprašyti matematine formule? Ar ji tik informacijos srautas, kurį būtų galima nukopijuoti? 

Jei taip, teoriškai užtektų tiksliai nuskenuoti smegenis ir atkurti kiekvieną neuroną bei jo ryšį virtualioje aplinkoje.

Tačiau skeptikai primena, kad sąmonė gali būti ne tik duomenų kombinacija, bet ir patirties, kūno pojūčių bei emocijų visuma. Jei atskirtume protą nuo kūno, ar jis vis dar būtų gyvas? Tai klausimas, kuris liečia ne tik technologiją, bet ir filosofiją.

Skaitmeninis protas – kopija ar tikra asmenybė?

Įsivaizduokime, kad technologijos jau leistų nuskenuoti žmogaus smegenis atomų tikslumu. Gauti duomenys būtų įkelti į kompiuterį, sukuriant virtualų „aš“. Šis skaitmeninis individas turėtų visus jūsų prisiminimus, pomėgius, net baimes. 

Jis kalbėtų kaip jūs, reaguotų kaip jūs, bet ar tai būtumėte jūs? Vienas požiūris sako, kad tai būtų tik kopija. Originalus „aš“ vis tiek liktų biologiniame kūne, o kompiuterinė versija – tik jo atspindys, neturintis tikros sąmonės. 

Kiti mano, kad jei visos smegenų funkcijos būtų tiksliai atkurtos, naujas „aš“ būtų toks pat sąmoningas kaip ir originalas.

Tai kelia gilių etinių klausimų. Pavyzdžiui, jei tokia kopija egzistuotų, ar ji turėtų teises? Ar ją būtų galima „išjungti“? Ar ji patirtų skausmą, baimę, vienatvę? Tokios diskusijos vyksta ne tik tarp mokslininkų, bet ir tarp teisės ekspertų bei bioetikų.

Technologiniai iššūkiai

Šiuo metu mūsų gebėjimai nuskenuoti smegenis yra labai riboti. Net pažangiausi metodai gali užfiksuoti tik apytikrius neuronų tinklo modelius. Vien žmogaus smegenyse yra apie 86 milijardai neuronų, sujungtų trilijonais sinapsių, toks informacijos kiekis neįsivaizduojamai didžiulis.

Norint tiksliai perkelti šią sistemą, reikėtų ne tik milžiniškos skaičiavimo galios, bet ir naujų saugojimo būdų, galinčių talpinti ne tik struktūrą, bet ir procesus – emocijas, impulsus, hormonų poveikį. 

Net jei visa tai būtų įmanoma, kyla klausimas, ar gauta versija turėtų savimonę, ar tik simuliuotų ją? Dirbtinis intelektas šiandien jau geba imituoti žmogaus kalbą, rašymo stilių ir net emocinę reakciją. Tačiau tai vis dar ne sąmonė, o algoritmas, veikiantis pagal duomenis. 

Todėl kelias iki tikrojo proto perkėlimo yra ilgas ir kupinas neapibrėžtumo.

Amžinybės pažadas ar pavojinga iliuzija?

Kai kurie futurologai tiki, kad sąmonės perkėlimas į kompiuterį leis žmonijai pasiekti nemirtingumą. Jei skaitmeninis protas galėtų egzistuoti debesyje, jis išvengtų ligų, senėjimo ir fizinės mirties. 

Žmogus galėtų tęsti gyvenimą be kūno, keliauti po virtualius pasaulius ir bendrauti su kitomis skaitmeninėmis būtybėmis. Tačiau kiti įspėja, jog toks nemirtingumas gali būti tik iliuzija. Jei sąmonė tėra kopija, tuomet originalus žmogus vis tiek miršta, o „naujas aš“ tėra skaitmeninis atvaizdas be tikro išgyvenimo. 

Tai panašu į veidrodį – jis rodo tave, bet pats nejaučia. Galiausiai, net jei technologijos pasivytų fantaziją, išliktų moraliniai klausimai. Kas turėtų teisę į tokią antrą egzistenciją? Ar ji būtų prieinama visiems, ar tik turtingiesiems? Ar pasaulis, kuriame žmonės egzistuoja kaip duomenys, vis dar būtų žmogiškas?

Sąmonės perkėlimas 

Kol kas sąmonės perkėlimas į kompiuterį išlieka teorine galimybe, bet pats svarstymas apie tai jau keičia mūsų požiūrį į gyvenimą, mirtį ir tapatybę. Tai verčia klausti, kas daro žmogų žmogumi – kūnas, smegenys ar gebėjimas suvokti save.

Galbūt ateityje, kai technologijos taps neįtikėtinai pažangios, ši idėja virs realybe. Tačiau net jei taip įvyks, tikėtina, kad sąmonės perkėlimas bus ne tiek apie techninę pusę, kiek apie žmogišką, apie mūsų troškimą išlikti, net kai kūnas nustoja kvėpuoti.

Kol kas vienintelis tikras „perkėlimas“, kurį galime padaryti – tai palikti pėdsaką pasaulyje per darbus, žodžius ir santykius. Nes galbūt būtent taip mūsų sąmonė jau dabar gyvena toliau, ne kompiuteryje, o kituose žmonėse.