Naujas rekordas vandenyse: didžiausias pasaulyje elektrinis laivas jau ruošiasi pirmam reisui

Iš šalies tai gali atrodyti kaip dar vienas didelis keltas, tačiau rinkai tai yra didžiausias kada nors pastatytas elektrinis laivas. 130 metrų ilgio vienetas yra devintasis užsakymas Pietų Amerikos operatoriui „Buquebus“, o pradinis planas buvo visai kitoks. 

Laivas iš pradžių turėjo būti varomas suskystintomis gamtinėmis dujomis, tačiau statybų metu pasirinkta kryptis pasikeitė į visišką elektrifikaciją. Toks sprendimas tapo nauju skyriumi keleivinių keltų istorijoje ir suteikė projektui simbolinę prasmę visai pramonei. 

Svarbiausia, kad šis laivas nėra futuristinis demonstracinis prototipas vien parodai. Tai realus darbinis vienetas, kuriam ruošiama aiški maršruto ir įkrovimo infrastruktūra, o bandymai yra praktinis žingsnis iki komercinio starto. Ši istorija parodo, kad elektrifikacija gali būti ne tik vizija, bet ir konkretus sprendimas, kai maršrutas ir technologijos suderinami.

Rekordinė baterija po deniu

Didžiausias „Hull 096“ išskirtinumas slypi ne jo išorėje, o energijos kaupimo sistemoje, kurios talpa viršija 40 megavatvalandžių. Tekste pabrėžiama, kad tai yra keturis kartus daugiau nei turėjo bet kuris ankstesnis laivas, todėl mastas iš tiesų rekordinis. 

Perskaičiavus į kasdienę logiką, tokia baterija prilygtų maždaug keturių šimtų ar net penkių šimtų vidutinių elektromobilių akumuliatoriams. Visa sistema sudaryta iš daugiau nei penkių tūkstančių ličio jonų elementų, kuriuos tiekia „Corvus Energy“, o jos masė siekia apie 250 tonų. 

Kad toks svoris nepakenktų dinamikai, korpusas gaminamas iš lengvo aliuminio, kuris yra „Incat Tasmania“ specializacija. Saugumui numatytas ir aušinimo sprendimas, kiekvienas baterijos modulis turi atskirą ventiliatorių, kad galimas perkaitimas būtų greitai aptiktas ir izoliuotas.

Trumpi reisai ir didelis efektyvumas

Bandymai Hobarte yra tik įžanga, nes artimiausiais mėnesiais laivas keliaus į Pietų Ameriką, kur pradės nuolatinį darbą. Jis kursuos maždaug 60 kilometrų maršrutu, jungiančiu Buenos Aires Argentinoje ir Koloniją Del Sakramentą Urugvajuje per Rio de la Platos estuariją. 

Tokia trasa laikoma idealia elektriniam keltui, nes atstumas pakankamai trumpas, bet srautas intensyvus, o tai leidžia maksimaliai išnaudoti mažesnes energijos sąnaudas ir paprastesnę priežiūrą. 

Įkrovimas tarp reisų, kaip nurodoma, turėtų trukti apie 40 minučių, o tam abiejuose uostuose bus įrengta speciali nuolatinės srovės infrastruktūra. Testų metu Tasmanijoje laivas esą maitinamas vien iš atsinaujinančių šaltinių, todėl teoriškai gali veikti kaip visiškai nulinės emisijos sprendimas. 

Baterijos energija maitina aštuonis elektrinius pavaros įrenginius, kurie turėtų suteikti apie pusantros valandos autonomiją įprastomis eksploatacijos sąlygomis.

Ką tai keičia visai laivybai?

Tokios elektrifikacijos sprendimas siejamas su platesniu spaudimu dekarbonizuoti laivybą, kuri, kaip teigiama tekste, sudaro apie 3 procentus metinių šiltnamio dujų emisijų. 

„Hull 096“ parodo, kad technologija jau tinkama bent daliai užduočių, ypač trumpiems, dažniems reisams, kur kuro sutaupymas gali kompensuoti didesnę pradžią. Papildomai pabrėžiama ir komercinė logika, laivas turi itin didelę prekybinę zoną, todėl gali generuoti papildomas pajamas ne vien iš bilietų. 

Vis dėlto išlieka ir realūs iššūkiai, pirmiausia baterijos ilgaamžiškumas ir jos keitimo kaštai. Korpuso tarnavimo laikas projektuojamas dviem ar net trims dešimtmečiams, o akumuliatorių paketas gali pareikalauti keitimo jau po 5 iki 10 metų, priklausomai nuo įkrovimo ciklų. Tai reiškia, kad operatoriams teks planuoti ne tik energijos kainą, bet ir periodines investicijas į brangiausią technologinę dalį.

Kas toliau elektrinėje laivyboje?

Užbaigti bandymai Tasmanijoje yra tik pirmas etapas, o iki galutinio perdavimo komercinei tarnybai laukia dar daug testų ir patikrinimų. Vis dėlto „Hull 096“ jau dabar perkelia ribas, ką pramonė laikė įmanoma, nes baterijomis varomas laivas čia yra ne mažas vietinis keltas, o pilno dydžio keleivinis ir automobilių keltas. 

Tai stiprus signalas, kad elektrinė laivyba gali augti ne tik nišinėse vietose, bet ir svarbiose regioninėse jungtyse. Kita vertus, kelias iki plataus pritaikymo ilgesniuose okeaniniuose maršrutuose išlieka tolimas, nes ten reikėtų visai kitokios energijos talpos ir infrastruktūros. 

Šis projektas rodo, kad revoliucija vyksta žingsniais, o ne staigiu šuoliu, tačiau kiekvienas toks žingsnis keičia rinkos lūkesčius. „Incat Tasmania“ darbas tampa konkrečiu įrodymu, kad elektrinis transportas vandenyje jau pradeda konkuruoti ne tik idėjomis, bet ir realiais reisais.