„Tesla“ pažadai ir vėl virto šnipštu? Už ilgai žadėtų ir garsiai reklamuotų „Robotaxi“ vairo vis dar sėdi žmogus

Kiekvieną kelionę vis dar atlieka žmogus-vairuotojas, tad paslauga iš esmės prilygsta įprastoms platformoms kaip „Uber“ ar „Lyft“.  Vienintelis skirtumas, tai automobiliai yra „Tesla“ gamybos, o kai kurie jų įrengti su įmonės „prižiūrimos autonomijos“ sistema, dar žinoma kaip FSD. 

Keleiviui šis „Robotaxi“ patyrimas yra toks pats kaip įprastoje pavėžėjimo kelionėje. „Tesla“ automobilis atvyksta pasiimti keleivio, jį vairuoja žmogus, o maršrutas atliekamas tradiciniu būdu. Nepaisant to, kad automobilis gali būti technologiškai pažangus, su autopiloto funkcijomis, visa atsakomybė vis tiek tenka vairuotojui. 

Tai reiškia, kad išskyrus naują pavadinimą, realybėje tai niekuo nesiskiria nuo privačių pavėžėjimo paslaugų, kurias teikia „Tesla“ automobilių savininkai. Šis paslaugos pristatymo modelis padėjo „Tesla“ apeiti sudėtingus Kalifornijos valstijos reikalavimus, taikomus tikriems autonominiams automobiliams. 

Norint eksploatuoti visiškai savarankiškus automobilius, reikia gauti leidimus tiek iš Motorinių transporto priemonių departamento, tiek iš Viešųjų komunalinių paslaugų komisijos. 

Kadangi „Tesla“ „Robotaxi“ vairuoja žmogus, šie griežti reikalavimai netaikomi. Įmonės teisininkai patikino reguliuotojus, jog naujoji paslauga yra tik pavėžėjimo platforma, skirta darbuotojams, jų draugams, šeimai ir ribotam skaičiui visuomenės narių. Tai leido paslaugą pristatyti be papildomo biurokratinio kliuvinio.

Vengimas atsakomybės už autonominių sistemų klaidas

Skirtingai nei konkurentai, „Tesla“ šiuo metu nėra įpareigota pateikti informacijos apie savo autonominės sistemos veikimą, pavyzdžiui, kaip dažnai žmogui reikia perimti kontrolę ar įsikišti. 

Remiantis viešais šaltiniais, „Tesla“ FSD sistema vidutiniškai reikalauja žmogaus įsikišimo kas 800 kilometrų. Tokiu būdu „Tesla“ gali reklamuoti savo sistemą kaip pažangią, tačiau išvengti viešos atskaitomybės dėl jos efektyvumo ar saugumo.

Panašus modelis jau veikia ir Ostine, Teksase. Ten „Tesla“ vadina vairuotoją „saugumo prižiūrėtoju“, kuris sėdi priekinėje keleivio vietoje. Toks modelis yra teisėtas pagal Teksaso įstatymus, o prižiūrėtojui suteikta galimybė bet kada sustabdyti automobilį. Tai iš esmės leidžia „Tesla“ sukurti iliuziją apie pažangesnę sistemą, nei ji yra iš tikrųjų. 

Toks „saugumo stebėtojo“ vaidmuo tampa pretekstu reklamuoti paslaugą kaip žingsnį į autonominę ateitį, nors realybėje tai tebėra rankiniu būdu valdoma paslauga.

Rinkodaros triukas ar technologinis proveržis?

„Tesla“ „Robotaxi“ vardas naudojamas kuriant įvaizdį, kad įmonė žengia į autonominių transporto priemonių rinką, nors iš tiesų ji vis dar priklauso nuo žmogaus darbo. Tokia taktika laikoma atsaku į konkurentų, kaip „Waymo“, pažangą, šie jau veikia keliose JAV vietovėse su visiškai autonominiais automobiliais be žmogaus-vairuotojo. 

„Tesla“ pasirinko kitą kelią, tai pasitelkdama savo žinomą prekės ženklą ir plačią „Tesla“ automobilių vartotojų bazę, ji bando įtvirtinti savo pozicijas rinkoje, nors realiai veikia senais principais.

Šis žingsnis pabrėžia aiškų skirtumą tarp rinkodaros pažadų ir technologinės realybės. Nors „Tesla“ garsiai kalba apie autonominį vairavimą, kol kas jos paslauga niekuo nesiskiria nuo jau esamų alternatyvų. Tai veikiau rinkodaros ėjimas nei revoliucinis proveržis. Vis dėlto šis žingsnis rodo, kad „Tesla“ nenuleidžia rankų ir aktyviai bando įsitvirtinti autonominio transporto sferoje, tik kol kas remiasi žmogumi kaip pagrindine vairavimo jėga.