Visi manė, kad vidaus degimo varikliai mirė: šis atradimas suteikė antrą kvėpavimą seniesiems varikliams

Nepaisant milžiniškos elektrifikacijos bangos, vidaus degimo varikliai vis dar čia. Jie tobulinami, jiems ieškoma naujų sprendimų, o inžinieriai ir mokslininkai visame pasaulyje bando įrodyti – šie varikliai dar turi kuo stebinti. Ir pagrindinis jų išgyvenimo šansas gali būti visai ne baterija, o tai, kas patenka į baką.

Technologijos nestovi vietoje. Kaip elektriniai varikliai tapo efektyvesni ir patikimesni, taip ir tradiciniai degimo varikliai nebeliko tokie, kokie buvo prieš 20 metų. Tik šįkart revoliucija vyksta ne cilindrų viduje, o aplink – ten, kur kuriamas naujas kuras.

E-kuras – degantis be sąžinės graužaties

Viena iš daugiausiai dėmesio sulaukiančių alternatyvų – sintetiniai degalai, vadinami e-kuru. Skamba futuristiškai, bet jų principas gana paprastas: CO₂ iš aplinkos surenkamas ir sujungiamas su vandeniliu, išgaunamu naudojant atsinaujinančią energiją. Rezultatas – degalai, kurie degdami išskiria tiek CO₂, kiek buvo panaudota jiems pagaminti. Vadinasi – neutralus poveikis klimatui.

Didieji automobilių gamintojai jau į tai investuoja. „Porsche“, kartu su partneriais Čilėje, jau gamina e-kurą komerciniu lygiu. Tikslas – sukurti tokį kurą, kuris būtų tinkamas naudoti esamiems varikliams be didelių modifikacijų. Tai reiškia, kad milijonai automobilių visame pasaulyje galėtų važiuoti toliau, bet daryti tai „švariau“.

Vandenilis – daugiau nei tik raketų kuras

Kita perspektyvi kryptis – vidaus degimo varikliai, veikiantys vandeniliu. Skirtingai nei vandenilinės kuro celės, čia vandenilis naudojamas panašiai kaip benzinas – jis deginamas cilindre, varant stūmoklius. Tokie varikliai jau realiai egzistuoja: „Toyota“ testuoja vandenilinius automobilius, o „Yamaha“ kuria vandeniliu varomus V8 agregatus.

Pagrindinis šios technologijos privalumas – nereikia visos elektromobilio infrastruktūros. Esamas variklio dizainas gali būti panaudotas naujai. Taip, degimo procesas vis tiek išskiria azoto oksidus, bet tai gerokai mažesnė tarša nei su tradiciniu kuru. Be to, vandenilis – itin gausus ir universalus energijos šaltinis.

Biodegalai – senas sprendimas su nauju veidu

Nors biodegalai jau seniai naudojami (ypač dyzeliniuose varikliuose), naujos jų kartos pažengė toli. Dabar kalbama ne tik apie rapsų aliejų ar etanolį – bet apie pažangius biodegalus, gaminamus iš atliekų, dumblių ar net perdirbtų plastiko likučių.

Tokie degalai gali turėti net iki 90 proc. mažesnį anglies pėdsaką lyginant su įprastu kuru. Svarbiausia – jie taip pat gali būti naudojami egzistuojančiuose varikliuose, kartais net be jokių pakeitimų. 

Kai kurie aviaciniai varikliai jau sertifikuoti naudoti vien tik pažangius biodegalus – tai rodo, kad technologija jau pasirengusi pereiti prie masinio naudojimo ir keliuose.

Senų automobilių mylėtojams – kvapas išsigelbėjimo

Vienas svarbiausių šių technologijų privalumų – jos leidžia senesniems automobiliams išlikti kelyje. Klasikiniai modeliai, sportiniai automobiliai ar tiesiog mėgstami senukai, kurie vis dar važiuoja be problemų – jie neturės būti utilizuoti vien todėl, kad neatitinka naujų taršos normų.

E-kuras ar biodegalai gali būti naudojami kaip alternatyva, suteikianti galimybę išsaugoti ne tik automobilį, bet ir emocinį ryšį su juo. Tai tarsi tiltas tarp praeities ir ateities, tarp automobilizmo paveldosaugos ir šiuolaikinės atsakomybės.

Kas toliau: degimo variklių reabilitacija ar paskutinė stotelė?

Nors elektrifikacija ir toliau lieka pagrindine kryptimi, vis daugiau ekspertų kalba apie daugiakryptę ateitį. Tai reiškia, kad elektromobiliai egzistuos greta e-kuru varomų automobilių, vandenilinių variklių ir galbūt dar naujų, dar tik kuriamų technologijų. Vienintelis tikras priešas – emisijos, o ne pati vidaus degimo technologija.

Viskas priklausys nuo reguliavimo, infrastruktūros ir, be abejo, politinių sprendimų. Bet viena aišku – kol yra inžinierių, kurie tiki, kad variklis dar gali kvėpuoti nauju kuru, tol jis dar nėra miręs.

Vidaus degimo varikliai dar nesako „viso gero“. Jie keičiasi, prisitaiko ir ieško naujų būdų gyventi. Ne dėl nostalgijos – o dėl potencialo. 

Galbūt jau netolimoje ateityje pavyks suderinti klasikinį mechanikos džiaugsmą su šiuolaikiniu atsakingu požiūriu. Ir tai bus viena gražiausių automobilių eros staigmenų.