Grynieji pinigai vėl tampa ginklu prieš skaitmeninę kontrolę, žmonės prarado pasitikėjimą sistema

Tačiau šiandien įvyksta tylus, bet ryškus lūžis: vis daugiau žmonių ima rinktis popierinius pinigus. Ir ne dėl romantikos ar įpročio – o dėl to, kad pasitikėjimas sistema ėmė braškėti.

Tai ne nostalgija. Tai reakcija. Reakcija į pasaulį, kuriame skaitmeninis patogumas vis dažniau reiškia kontrolę, o patogumas ima kvepėti priklausomybe. Žmonės ima bijoti, kad patogumas peraugo į spąstus.

Ne tik pinigai – duomenys, elgesys, įpročiai

Kiekviena kortelės operacija, kiekvienas skaitmeninis atsiskaitymas palieka pėdsaką. Bankas žino, kur perkate, ką valgote, kur keliaujate, net kada dažniausiai išleidžiate daugiau. 

Oficialiai – tai siekiama patogumo, geresnių pasiūlymų, asmeninių rekomendacijų. Bet po šiuo fasadu slypi visai kitas jausmas – jausmas, kad tave mato. Žmonės ima jausti, jog nebeturi anonimiškumo. 

Kad jų gyvenimas tapo duomenų rinkiniu, o sprendimai, ką pirkti ar kam skolinti pinigus, vis dažniau priklauso nuo algoritmų, o ne nuo jų pačių. Todėl vis daugiau žmonių renkasi grynuosius – kaip tylų protestą, kaip būdą išnykti iš sistemos akiračio bent trumpam.

Baimė, kad vieną dieną ekranas liks tuščias

Karo šešėlis, kibernetinės atakos, ekonominės krizės, sustoję mokėjimų tinklai – visa tai jau nebe fantastika. Pastaraisiais metais pasaulis ne kartą pamatė, kaip greitai gali sustoti visa sistema, kuri atrodė nepalaužiama.

Bankų griūtys Jungtinėse Valstijose, sutrikę atsiskaitymai Europos šalyse, ir net atvejai, kai dėl sankcijų ar karo sąlygų žmonės prarado prieigą prie savo pinigų. Tai sukelia ne šiaip nerimą – tai grąžina seną klausimą: „O kas, jei rytoj viskas sustos?“

Turėti grynųjų – tai turėti bent šiek tiek kontrolės. Tai tarsi planas B, kurio niekas negali išjungti mygtuku. Ši baimė tikrai nėra paranoja. Tai racionalus atsakas į nestabilų laiką, kai net elektros tiekimas nėra garantuotas.

Sąmokslo teorijos ar nauja realybė?

Interneto erdvėje dauginasi diskusijos apie skaitmeninio euro ar centrinių bankų valiutos planus. Oficiali versija – patogumas ir skaidrumas. Neoficiali – tai galimybė sekti kiekvieną žmogaus veiksmą, net riboti jo išlaidas.

Ar tai tiesa – ne taip svarbu. Svarbu, kad žmonės jaučia grėsmę. Jie nenori, kad valstybė ar sistema galėtų išjungti jų finansinį gyvenimą vienu algoritmu. Grynieji pinigai – tai paskutinė privačios erdvės forma. Popierinė sienelė tarp žmogaus ir viską matančios sistemos.

Ir nors tokie argumentai kai kam atrodo perdėti, jų poveikis akivaizdus: vis daugiau žmonių išima pinigus iš bankomatų, saugo namuose, atsiskaito ranka, ne kortele. Tai tampa ne tiek finansiniu, kiek emociniu sprendimu – išlikimo instinktu.

Pasitikėjimas trupa greičiau nei krenta kursas

Bankai bando įtikinti, kad viskas saugu. Tačiau kiekvienas nutekėjusių duomenų skandalas, kiekvienas naujas apribojimas, kiekvienas užblokuotas mokėjimas primena – skaitmeninis pasaulis trapus.

Kai per vieną dieną dingsta galimybė atsiskaityti, kai atsiranda techniniai trikdžiai, kai užsienio sankcijos pasiekia paprastus žmones, supranti, kad patogumas kainuoja daugiau nei atrodo. Ir kai kurie nebenori jos mokėti.

Tada į rankas grįžta popierius – šiek tiek sulamdytas, turintis kvapą, bet tikras. Kupiuros tampa ne simboliu, o pasitikėjimo garantu. Nepriklausomu nuo programinės klaidos ar interneto ryšio.

Psichologinis faktorius – žmogus nori jausti valdžią

Yra dar viena priežastis, dėl kurios žmonės vėl ima laikyti pinigus rankose. Tai psichologinė. Skaitmeninėje sistemoje viskas atrodo tolima – pinigai neegzistuoja, jie tarsi pažadas. Kai matai banknotą, matai realybę.

Kiekvienas eurų lapas primena pastangas, laiką, darbo valandas. O kai jį išleidi, jausmas visai kitoks – tikras, atsakingas. Tai jausmas, kurio technologijos niekada neatkurs. Ir kuo labiau žmonės pavargsta nuo abstraktaus gyvenimo ekrane, tuo labiau jie nori bent dalies realumo.

Kas laukia toliau – tylus finansinis susiskaldymas

Šiandien visuomenė pamažu skirstosi į dvi grupes. Vieni pasitiki technologijomis ir viską daro telefonu. Kiti renkasi rankas, o ne ekranus. Tai ne mados klausimas, o pasitikėjimo pasirinkimas. 

Ir kuo daugiau pasaulis kalba apie skaitmeninę ateitį, tuo daugiau žmonių tyliai žvilgteli į stalčių, kuriame laikomas nedidelis vokas su grynaisiais. Gal tai tik simbolis. O gal tai nauja tylos forma pasaulyje, kuris kalba per garsiai.

Vieną dieną, kai tinklai sustos, kai mokėjimo sistemos strigs, kai ekranai mirksės be signalo – būtent tie tylūs, seni pinigai stalčiuje primins, kad kartais seniausi dalykai išgyvena ilgiausiai.