Grynųjų pinigų eros pabaiga: kodėl tūkstančiai senjorų jau šiandien lieka be būtiniausių paslaugų?

Tačiau yra žmonių grupė, kuriai šis pokytis neatrodo nei patogus, nei savalaikis. Tai senjorai. Dauguma jų vis dar pasitiki popieriniais pinigais, o su kiekviena jų alternatyva jaučiasi vis labiau atskirti. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai gyvena pagal nusistovėjusias tradicijas. 

Jie įpratę apsipirkti turguje, vaistinėje ar vietinėje parduotuvėje, kur atsiskaitoma grynaisiais. Elektroninių mokėjimų sistemos jiems atrodo per sudėtingos arba nepatikimos. Be to, ne visi turi išmaniuosius telefonus, o kai kurie netgi banko kortelių. 

Tokiu atveju vis dažniau išgirstama – „norėčiau sumokėti, bet neturiu kaip“. Ši problema nėra vien emocinė, tai tampa socialinio atskyrimo klausimu. Kai kuriose vietovėse bankai jau seniai uždaryti, bankomatai panaikinti, o grynieji pinigai priimami vis rečiau. 

Tokia situacija kelia stresą ne tik dėl patogumo, bet ir dėl saugumo. Senjorai ima jaustis nepageidaujami šiuolaikiniame paslaugų pasaulyje, o tai lemia jų atsitraukimą, izoliaciją ir net prarastą pasitikėjimą institucijomis.

Kasdienybės ramstis – saugumo jausmas

Vyresnio amžiaus žmonėms pinigai yra ne tik atsiskaitymo priemonė, bet jie reiškia kontrolę. Turėdami grynųjų, jie jaučiasi saugesni, nes žino tiksliai, kiek turi, kaip planuoti pirkinius, kaip išgyventi iki kitos pensijos. Elektroniniai atsiskaitymai šį jausmą dažnai pakerta. 

Vieno mygtuko paspaudimu iš sąskaitos „išgaruoja“ pinigai, o jei dar kortelė pametama ar prarandamas PIN kodas – stresas neišvengiamas. Ne visi senjorai moka naudotis internetine bankininkyste, o net jei moka – ne visuomet pasitiki. Įtarimai dėl galimų sukčiavimų, techninių klaidų ar net „spąstų“ išlieka dideli. 

Galiausiai, net patys bankai dažnai orientuojasi į jaunesnę auditoriją, mobiliosios programėlės kuriamos šiuolaikiškos, bet ne visiems patogios, o klientų aptarnavimas fiziniuose skyriuose ribojamas ar perkeltas į nuotolinį. 

Todėl piniginėje laikomi eurai, senjorui, tampa tarsi emocine garantija, jeigu juos turi, vadinasi, sugebėsi pasirūpinti savimi. Ir kai kasdienybė ima diktuoti kitas taisykles, jausmas, kad pasaulis nuo tavęs tolsta, tik stiprėja.

Kasdieniai rūpesčiai be grynųjų – ne teorija, o realybė

Paprastas apsilankymas pas kirpėją, vietinėje vaistinėje ar turguje kartais tampa nemalonia patirtimi, jei paslaugų teikėjas priima tik korteles ar mobilųjį atsiskaitymą. Kai kurie senjorai iš anksto teiraujasi, ar galima mokėti grynaisiais, o išgirdę „ne“, tiesiog apsisuka ir išeina. 

Jie nesiryžta eksperimentuoti, bijodami suklysti, likti apgauti ar net sugėdinti kitų akivaizdoje. Dar viena reali problema yra bankomatų skaičiaus mažėjimas. Mažesniuose miesteliuose ar kaimuose jų išvis gali nebelikti. 

Norint pasiimti grynųjų, tenka važiuoti į kitą miestą, o tai reiškia papildomas išlaidas, laiką ir fizinį krūvį, kuris ne visiems įkandamas. Kai kur grynieji dar galimi pašto skyriuose, bet ir šie ne visur veikia reguliariai, o eilės ilgos.

Bendras rezultatas - kasdienis nepatogumas, kurį jauni žmonės dažnai net nesupranta. Jie nesusimąsto, kad vyresnis žmogus negali tiesiog „atsidaryti bankininkystės“ telefone ar „susimokėti programėle“, nes tam reikia ir žinių, ir pasitikėjimo, ir technologinio pasirengimo.

Sprendimai egzistuoja – bet reikia noro ir supratimo

Sprendimų šiai problemai išspręsti yra, tačiau svarbiausia yra bendras požiūris. Valstybės, savivaldybių ir paslaugų teikėjų lygmeniu būtina pripažinti, kad grynųjų pinigų nykimas yra socialinis iššūkis. Vyresnio amžiaus žmonėms turi būti suteikiama alternatyva ir pagalba, o ne spaudimas pereiti prie skaitmeninio pasaulio, o palaikymas šiame virsme.

Galima plėtoti mobilių klientų aptarnavimo skyrių tinklą, kurie atvežtų paslaugas į vietą. Taip pat – organizuoti mokymus, kaip saugiai naudotis banko kortelėmis, atsiskaitymais ar net išmaniaisiais telefonais. 

Tuo pačiu būtina išlaikyti bent minimalų grynųjų priėmimo ir išdavimo infrastruktūros tinklą, ypač vietovėse, kur gyvena daug senjorų. Galiausiai, reikia empatijos. Jauni žmonės, verslai, net įstaigų darbuotojai turėtų suprasti, kad senjorai nėra „atsilikę“ – jie tiesiog prisitaiko lėčiau. 

Todėl kiekvienas jų žingsnis skaitmenizacijos link turėtų būti ne skubėjimas, o kvietimas. Nes pagarba žmogui nepriklauso nuo to, kaip jis moka už savo duoną.