Verslas praranda pasitikėjimą Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) įpareigojančiais sprendimais: ekspertai kelia klausimą, ar ši priemonė vis dar veiksminga?

Paprastai VMI įpareigojančių sprendimų imasi tuomet, kada verslas siekia išnaudoti galimybes užsitikrinti mokestinį aiškumą tam, kad būtų išvengta tolimesnių ginčų ar neapibrėžtų situacijų su VMI.

„Verslai gali pateikti atitinkamos formos prašymą, kuriame išsamiai ir detaliai išdėstoma planuojama situacija (sandoris, struktūros pertvarkymas, veiklos modelis ir pan.) bei su ja susiję mokestiniai neaiškumai. Taip pat pateikiamas verslo požiūris į tą konkrečią situaciją (taikytinos mokestinės taisyklės bei argumentai, kodėl būtent jos) ir užklausiama, ar mokestinė veikla gali būti traktuojama būtent taip,” – pasakoja I. Ščeponienė.

Teisininkė priduria, kad priimtas teigiamas įpareigojantis sprendimas reiškia, kad VMI įsipareigoja laikytis prašyme išdėstytos mokestinės pozicijos ateinančius penkerius metus:

„Tai galima laikyti ir tam tikra garantija iš institucijos, kad niekas nepasikeis, nebent keičiama pati įstatyminė bazė”. O štai priimto neigiamo (nepritariančio verslo pozicijai) įpareigojančio sprendimo atveju VMI turi pateikti išsamius argumentus, leidžiančius mokesčių mokėtojui geriau suprasti konkrečią situaciją ir koreguoti procesus atsižvelgiant į ją.

„Įpareigojantis sprendimas yra itin svarbus instrumentas verslams, kuriantiems naujas praktikas, kadangi užtikrina, kad tokie pokyčiai ar naujovės neužklius mokestinėms institucijoms bei, esant reikalui, bus atitinkamai traktuojami. O tai itin svarbu aplinkoje, kai reikalavimų bei naujų taisyklių verslui daugėja tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos (ES) lygmeniu, o tų taisyklių taikymo praktikos nėra, arba ji nevienareikšmė,” – reziumuoja „Sorainen“ ekspertė.

Kodėl mažėja priimtų sprendimų skaičius?

Visgi pateiktų prašymų ir priimtų sprendimų tendencija nedžiugina: jei 2022 m. VMI patenkino 63 proc. verslų prašymų, tai 2023 m. šis rodiklis sumažėjo iki kiek daugiau nei 50 proc. 2024-aisiais, per 9 mėnesius, patenkinta mažiau nei pusė pateiktų prašymų.

„Sorainen“ partnerės teigimu, mažėja ne tik priimtų įpareigojančių sprendimų kiekis, bet ir besikreipiančių mokesčių mokėtojų skaičius. 2022–2023 m. besikreipiančiųjų skaičius siekė 62-65 prašymus, tuo tarpu per nepilnus 2024 m. VMI pasiekė vos 40 prašymų. „Esamą situaciją galima įvardinti ir kaip uždarą ratą, parodantį ir susvyravusį pasitikėjimą VMI instrumentu. Daugėja ne tik neigiamų sprendimų, tačiau ir apskritai nenagrinėtų prašymų,” – dalinasi I. Ščeponienė.

Kita teisininkės įvardinta priežastis, kodėl mokesčių mokėtojai vengia kreiptis įpareigojančio sprendimo, yra ir šio objektyvumas: „Išaiškindama konkrečią situaciją, VMI nėra linkusi nukrypti nuo komentare pateiktų aiškinimų, nors pastarasis gali būti ir įstatymiškai pasenęs, neatitikti nūdienos realijų ar net teismų aiškinimų”.

Ką daryti, jei prašymas atmetamas?

Pasitaiko situacijų, kai VMI sprendimai paremti subjektyviais ir teisiškai neįtvirtintais kriterijais. Pavyzdžiui, nepritariama dėl esą hipotetinės situacijos ar sandorio konkretumo, detalių trūkumo. Taip pat argumentuojama, kad prašyme nurodytos aplinkybės nėra aiškios, išsamios ir vienareikšmės. Pasak teisininkės, VMI turi teisę prašyti šių detalių patikslinimo, kad būtų priimtas objektyviausias įmanomas verdiktas.

Tarp dažniausių VMI motyvų nepritarti įpareigojančio sprendimo prašymui – taip pat yra ir prieštaravimas tarptautinės teisės aktų nuostatoms ir/ar teismų praktikai, tačiau tai lygiai taip pat gali būti subjektyvu. „Paliekama daug vietos interpretacijai: ar tai tikrai prieštarauja tarptautinėms normoms, ar labiau pačios VMI sukurtoms taisyklėms dėl tų normų interpretavimo,” – teigia „Sorainen“ ekspertė.

Kaip labiausiai neraminančią tendenciją specialistė nurodo dažnėjančius VMI įtarimus, kad sandoriu galimai siekiama mokestinės naudos ar piktnaudžiavimo: „Tokią išvadą turėtų pagrįsti įrodymais, surinktais vertinant konkrečias faktines aplinkybes. O tai padaryti įmanoma iš esmės tik mokestinio patikrinimo metu. Tuo tarpu išvada (dažnai nenurodant jokių argumentų) dėl galimo piktnaudžiavimo vertinant VMI prašyme verslo pateiktas planuojamo sandorio aplinkybes yra visiškai hipotetinė ir vargu, ar vertintina kaip gero administravimo praktika. Tokio pobūdžio sprendimai neatspindi VMI deklaruojamo siekio duoti verslui daugiau aiškumo ir padėti”.

Alternatyvų paieška ir prevencija

„Pastebime, kad pati VMI neretai sukuria papildomų reikalavimų neįtvirtintų tam tikro įstatymo ir būtent taip pagrindžia galutinį neigiamą sprendimą,” – pasakoja I. Ščeponienė. „Sorainen“ teisininkė apgailestauja, kad subjektyvus VMI vertinimas prisideda ir prie mažėjančio pasitikėjimo šia institucija: „Juk pagrindinė VMI siunčiama žinutė turėtų fokusuotis į kuo didesnį savanorišką mokesčių mokėjimą, šešėlio mažėjimą, o ne kontrole ir baime pagrįstą sistema”.

Susiklosčius situacijai, kada įpareigojantis sprendimas nėra priimamas ar priimamas nepalankus sprendimas, teisininkė pataria nenuleisti rankų ir pabrėžia, kad egzistuoja teisiniai būdai gauti verslui palankų verdiktą. Neigiamą VMI sprendimą galima apskųsti teismui ir tikėtis, kad teismas iš esmės pritars verslo siūlomai mokesčių įstatymų nuostatų interpretacijai ar bent jau paves VMI persvarstyti savo sprendimą iš naujo. Pastebima, kad verslas vis drąsiau inicijuoja ginčus su VMI ir juos laimi.

„Tokie laimėjimai, kai ginčas vyksta dėl vienos ar kitos mokestinės taisyklės interpretavimo, neretai tampa pagrindu ir mokesčių įstatymo komentaro keitimui pagal teismo išaiškinimą. Taigi, laimi visa bendruomenė. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – ilgą laiką VMI taikyti ribojimai (neįtvirtinti įstatyme) mokestinio nuostolio perdavimui tarp grupės įmonių, šie ribojimai galų gale buvo išspręsti tik mokestinio ginčo dėka, kuris pasibaigė oficialiu tiek minimos taisyklės, tiek VMI pateikto išaiškinimo pakeitimu“, – priduria I. Ščeponienė.