Šių dalykų apie grynuosius pinigus jums niekas nesakė: ar tikrai grynieji maitina šešėlį, o ne valdžios nepasitikėjimas?

O gal tai tiesiog patogi priemonė, kurią bandoma išstumti pasinaudojant šešėlio korta? Kritikų argumentai paprasti, nes grynieji nepalieka pėdsakų. Jų pagalba esą lengva apeiti apskaitą, mokėti atlyginimus vokelyje, prekiauti be fiskalinių čekių. 

Tokia logika remiasi prielaida, kad visi, kas naudoja grynuosius, yra potencialūs šešėlinės veiklos dalyviai. Tačiau tai kelia pavojingą visuomenės skirstymą į tuos, kurie atsiskaito kortele ir yra skaidrūs, ir tuos, kurie renkasi grynuosius ir jau tampa įtartini. Tai per daug supaprastintas požiūris.

Be to, pats šešėlis nėra grynųjų sinonimas. Šešėlinė ekonomika egzistuoja ir skaitmeninėse formose – nuo fiktyvių sutarčių iki pervedimų į užsienio sąskaitas. Technologijos nesustabdė šešėlio, jos tik pakeitė jo formą. Todėl kaltinti tik vieną atsiskaitymo būdą, o tai tarsi kaltinti šaukštą už nutukimą.

Grynieji ir skaidrumas – ar tai prieštarauja?

Viena iš dažniausiai kartojamų frazių – „grynieji yra anonimiški, vadinasi – neatskaitomi“. Tačiau verta pažymėti, kad teisėtai naudojami grynieji neturi nieko bendro su šešėliu. 

Žmogus gali nusiimti pinigus iš bankomato, nusipirkti daržovių turguje ar susimokėti už paslaugą meistrui, bet tai ne nusikaltimas, o kasdienė praktika. Šioje grandinėje nėra jokių požymių, kad tai automatiškai reikštų mokesčių slėpimą.

Be to, kai kurios veiklos sritys tiesiog natūraliai glaudžiai susijusios su grynaisiais. Turgaus prekyba, smulkūs remonto darbai, lauko paslaugos – ten, kur nėra pastovios infrastruktūros ar technologinio prisijungimo, grynieji išlieka būtinybe. 

Ne kiekvienas ūkininkas ar amatininkas turi galimybę priimti mokėjimus kortele, o tai nereiškia, kad jis veikia šešėlyje.

Tad teigti, kad vien dėl grynųjų egzistuoja šešėlinė ekonomika, būtų netikslu. Tai labiau atspindi platesnes problemas, nuo mažų įmonių spaudimo iki sudėtingo mokesčių reglamentavimo. Ir čia jau ne pinigų forma, o pati sistema tampa diskusijų objektu.

Kas iš tikrųjų maitina šešėlį?

Jeigu norime ieškoti tikrųjų šešėlio šaknų, reikėtų kalbėti ne apie grynųjų egzistavimą, o apie priežastis, dėl kurių žmonės apskritai pasirenka neoficialų kelią. 

Tai dažnai lemia per didelė mokesčių našta, nepasitikėjimas valstybe, biurokratinių procedūrų gausa ar paprasčiausias gyvenimo sudėtingumas. Kai kuriems tai tampa išgyvenimo strategija, o ne apgaulės planas.

Dar vienas svarbus aspektas yra santykis tarp kontrolės ir pasitikėjimo. Jei valstybė ima per daug kištis į žmogaus asmeninius sprendimus, bandydama reguliuoti net tai, kokiu būdu jis gali atsiskaityti už paslaugas ar prekes, kyla pasipriešinimas. 

O kiekvienas bandymas sugriežtinti sistemą dažnai gimdo dar daugiau šešėlio, nes žmonės ima ieškoti alternatyvų.

Tikra šešėlinės ekonomikos kova turėtų prasidėti ne nuo draudimų, bet nuo sisteminių pokyčių: mažesnių ir aiškesnių mokesčių, skaidresnių taisyklių, lankstesnių sąlygų smulkiam verslui. Ir tada atsiskaitymo būdas taps antraeilis, nes žmonės rinksis oficialumą ne dėl baimės, o dėl patogumo.

Technologijos – išsigelbėjimas ar dar vienas ginklas?

Be abejo, šiuolaikinės technologijos turi potencialo padidinti skaidrumą, bet jos neturėtų tapti kontrolės įrankiu. Jei kiekvienas pirkinys fiksuojamas, stebimas, analizuojamas, kyla klausimas apie žmogaus teisę į privatumą. 

Ne visi nori, kad bankas, mokesčių inspekcija ar kokia nors trečioji šalis matytų jų visus pirkinius. Todėl svarbu išlaikyti balansą, tarp skaidrumo ir laisvės. Grynieji pinigai šiuo atveju yra ne priešininkas, o būtina alternatyva. 

Jie leidžia žmogui rinktis, kontroliuoti savo finansus ir išlaikyti autonomiją. Ir kol tokia galimybė egzistuoja – visuomenė išlieka įvairesnė, demokratiškesnė, labiau pasitikinti savimi.

Viską versti tik į skaitmeninį pasaulį, reiškia priversti visus gyventi vienodu ritmu. O būtent laisvė rinktis yra tai, kas padeda kurti pasitikėjimą, o ne skatinti šešėlį.

Grynieji pinigai nėra nei problema, nei sprendimas savaime. Jie tik viena iš priemonių, kuri gali būti naudojama tiek skaidriai, tiek nelegaliai. Šešėlinė ekonomika atsiranda ne iš pinigų rūšies, o iš sisteminių spragų, socialinių įtampų ir pasitikėjimo stokos. 

Todėl verta pradėti nuo priežasčių, o ne nuo paviršiaus. Nes kartais „kaltas“ būna ne šaukštas, o tai, kas dedama į lėkštę.