„Akylaus kaimyno" sindromas plinta Lietuvoje: kodėl taip mėgstame sekti kitų gyvenimus?

Šio visuomeninio „budrumo“ tradicijų šaknų galima ieškoti laikotarpiu, kai nepasitikėjimas buvo laikomas dorybe, o žinios apie kaimyną tapo savotiška išgyvenimo garantija. Sistema, kurioje visi buvo formaliai lygūs, tačiau kai kurie – „lygesni“, paliko gilų pėdsaką kolektyvinėje sąmonėje. Informacija anuomet buvo viena vertingiausių valiutų.

Skundimai ir sekimas, nors šiandien viešai smerkiami, dešimtmečius buvo neatsiejama socialinio gyvenimo dalis. Ši istorinė atsargumo pamoka, perduodama iš kartos į kartą, ilgainiui galėjo transformuotis į šiandienį, iš pirmo žvilgsnio nekaltą norą nuolat žinoti, kas vyksta artimiausioje aplinkoje.

Paradoksalu, tačiau kuo saugesnė tampa aplinka, tuo labiau žmonės linkę nuo jos atsitverti. Miestuose sparčiai daugėja uždarų kvartalų, saugomų šlagbaumų ir vaizdo kamerų. Tyrimai rodo, kad gyventojai vis dažniau pasiryžę paaukoti dalį privatumo mainais už tariamą visiškos kontrolės jausmą.

Šią tendenciją dar labiau sustiprina žemas visuomeninio pasitikėjimo lygis. Apklausos jau daugiau nei du dešimtmečius rodo, kad didžioji dalis žmonių mano, jog santykiuose su kitais būtina nuolat išlikti atsargiems. Tokiose sąlygose kaimynas už sienos ima atrodyti kaip potenciali grėsmė, kurią, regis, reikia atidžiai stebėti.

Technologijų ir socialinių tinklų plėtra kaimynų stebėjimą perkėlė į visiškai naują lygmenį. Šiandien, norint sužinoti, kas vyksta aplinkui, nebereikia net žvilgtelėti pro langą. Pakanka kelių paspaudimų vietinėse socialinių tinklų grupėse, kur pasirodo nuotraukos neteisingai pastatytų automobilių, pranešimai apie tariamai įtartinus asmenis ar emocingos diskusijos apie triukšmą naktimis.

Taip formuojasi virtualus kiemas, kuriame kiekvienas gali tapti savavališku tvarkos prižiūrėtoju ir anonimišku teisėju. Ši erdvė dažnai stiprina ne bendrystę, o dar didesnį susipriešinimą.

Už smalsumo fasado neretai slypi daug paprastesnės ir žmogiškesnės priežastys. Fragmentuotose, individualizuotose visuomenėse, kur silpnėja tradiciniai kaimynystės ryšiai, stebėjimas tampa savotišku ryšio su kitu pakaitalu.

Nors apklausose dauguma žmonių teigia esantys atviri bendravimui su kaimynais, kasdienybėje tai dažnai apsiriboja trumpu pasisveikinimu. Tokios tylos ir atstumo fone kaimyno gyvenimas virsta savotišku serialu, kurio epizodai padeda užpildyti monotoniją ir sukuria menką, bet jaučiamą dalyvavimo bendruomenėje iliuziją.

Ar esame pasmerkti gyventi visuomenėje, kurioje visi visus nuolat stebi? Nebūtinai. Pagrindinis pokyčio veiksnys – autentiškų santykių ir tarpusavio pasitikėjimo atkūrimas kasdienėje aplinkoje.

Kaimynų šventės, bendros kiemo ar žaliųjų erdvių tvarkymo iniciatyvos, neformalios tarpusavio pagalbos formos gali pamažu griauti nepasitikėjimo sienas. Vietoj stebėjimo pro langą kartais pakanka paprasto žingsnio – pasibelsti į duris ir užmegzti tikrą pokalbį.

Kaimynų stebėjimo fenomenas apie mus pačius pasako daugiau, nei norėtume pripažinti. Jis atskleidžia saugumo poreikį, susipynusį su nepasitikėjimu, ir bendrystės ilgesį, kurį dažnai bandome patenkinti slapta, per užuolaidos plyšį ar telefono ekraną.

Jei norime pokyčių, verta pradėti nuo paprasto dalyko – pažvelgti į kaimyną ne kaip į objektą, o kaip į žmogų. Kartais tam reikia ne pakelti užuolaidą, o atverti duris.