Ar jūsų pirkinių krepšys pasako, koks žmogus esi? Pasakė, kas slypi už kasdienio apsipirkimo sprendimų

Visada egzistavo ir vienoks ar kitoks moralinis ir etinis diskursas, kuris apibrėždavo priimtas vartojimo ribas: tiek antikinėje, tiek krikščioniškojoje etikoje buvo akcentuojamas nuosaikumas, susivaldymas, kuris tiek buvo susijęs su gebėjimu valdyti savo aistras, iracionalius polinkius, tiek apibrėždavo santykį su išorinėmis gėrybėmis.

Žvelgiant į praėjusius Vakarų moralės filosofijos amžius, vartojimas niekada nebuvo filosofų dėmesio centre, kadangi jis nekėlė tokių globalaus masto problemų, kaip kad kelia XXI a. Šiandien vartojimas pasikeitė ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. 

Mados ciklai sutrumpėjo nuo sezonų iki savaičių, pirkimas telefonu tapo refleksu, o tiekimo grandinės – tokios ilgos ir nematomos, kad lengva pamiršti, jog už pigios suknelės slypi kažkieno prastai apmokamas, o neretai ir pavojų sveikatai keliantis darbas, išnaudoti gamtos ištekliai, aplinkos tarša ir pan. Neretai kaina, kurią sumokame kasoje, neatspindi tikrosios daikto vertės ir žalos, kuri buvo padaryta tiek žmonėms, tiek gamtai, kol jis pasiekė parduotuvių lentynas.

Mes gyvename „čia ir dabar“ kultūroje. Patogumas ir momentinis pasitenkinimas lemia didelę dalį mūsų vartojimo. Mūsų sprendimus formuoja ne vertybės, o algoritmai, nuolaidų pranešimai ir nuolatinis „naujo“ troškimas. Tačiau klimato kaita, biologinės įvairovės naikinimas, vandens tarša, dirvožemio nykimas, ekologinė žala, daroma dabarties bendruomenėms ir ateities kartoms, reiškia, kad mūsų įprastas kasdienis impulsyvus naujų daiktų pirkimas ir vartojimas nebėra tiesiog neutralus pasirinkimas. Norime ar ne, vartojimas tapo neatsiejamas nuo etikos: už jo slypi pasekmės ne tik mums patiems, bet ir kitiems žmonėms, būsimoms kartoms ar visai gamtai.

Priminsiu, kad etika – tai filosofinė disciplina, tirianti, kas yra geras ar blogas, teisingas ar neteisingas elgesys, kokios vertybės, normos turėtų pagrįsti mūsų sprendimus ir veiksmus, kokius principus ar dorybes turime puoselėti ir ugdyti. Vartojimo kontekste etika reiškia refleksiją apie vartojimo pasekmes ir atsakomybę. Bendriausi etiniai klausimai, kurie gali ir turi kilti vartojimo, t. y. mūsų santykio su daiktais, kontekste, yra šie: ką mano pasirinkimai reiškia kitiems žmonėms, dabar gyvenantiems ar dar gyvensiantiems? Kokią įtaką jie daro aplinkai, gamtai? Kokį mano moralinį charakterį jie formuoja?

Nekalbėsiu apie tai, kokios moralinės taisyklės ir principai galėtų apibrėžti vartojimo etikos kontekstą, bet pasitelkusi klasikinės etikos perspektyvą, kurios pagrindiniai atstovai yra Platonas, Aristotelis ir kiti Antikos filosofai, parodysiu sąsają tarp etiško vartojimo ir mūsų dorybių, moralinio charakterio ir, galiausiai, eudaimonijos, arba gero ir klestinčio žmogaus gyvenimo.

Aristotelis greičiausiai pasakytų, kad tinkamiausia erdvė ugdyti dorybes yra gyvenimas polio bendruomenėje, kur piliečiai sprendžia bendro gyvenimo klausimus. Tik esant bendrabūviui atsiskleidžia žmogaus, kaip „politinio gyvūno“, prigimtis, o dorybės ugdymas tampa visavertis. Čia veikdamas nuosekliai ir racionaliai aš ugdau pagrindines etines dorybes – nuosaikumą, drąsą, teisingumą, o kartu, vadovaudamasis praktine išmintimi, gebu tinkamai jas taikyti. Aristotelis pabrėžia, kad dorybės yra įpročiai, susiformuojantys per mūsų veiksmus ir pasirinkimus, nuolat ieškant vidurio tarp kraštutinumų. Aš negimstu turėdamas dorybių, bet, veikdamas pasaulyje, jas ugdau ir lavinu, taigi kuriu moralinį charakterį, kuris savo ruožtu veda į eudaimoniją – gerą ir laimingą gyvenimą.

Aristoteliui eudaimonija nėra momentinis malonumas ar džiugesys, bet geras, klestintis žmogaus gyvenimas, kai mūsų gebėjimai, poelgiai ir tikslai dera tarpusavyje. Tai ne statiška būsena, o veiklus gyvenimas pagal dorybes. Aristotelis žmogų apibrėžė kaip „politinį gyvūną“, kurio gyvenimas pilnatviškas tik bendruomenėje. Šiandien, gyvenant vartotojų visuomenėje, turbūt pirmiausia esame „vartojantys gyvūnai“, todėl vartojimo sritis tampa reikšminga erdve dorybėms ugdyti. Kiekvienas pirkimas ar pasirinkimas čia tampa ne tik praktiniu, bet ir etiniu veiksmu, ugdančiu mūsų įpročius: ar tampame saikingi, atsakingi, teisingi, ar priešingai – godūs, impulsyvūs, abejingi. Taigi net ir vartojimas gali tapti terpe, kurioje formuojame moralinį charakterį, vedantį į žmogiškąjį klestėjimą. Ir čia mums gali padėti dorybės, kurias pabrėžė visi Antikos filosofai: praktinė išmintis, nuosaikumas, drąsa ir teisingumas.

Vartojimo srityje viena svarbiausių dorybių yra praktinė išmintis. Ji leidžia mums nepasiklysti tarp įvairių pasiūlymų, reklamų ir pagundų, ir padeda matyti, kas iš tikrųjų atitinka gerą gyvenimą. Praktinė išmintis moko mus svarstyti ne tik apie momentinį malonumą ar naudą, bet ir apie ilgalaikes pasekmes aplinkai, kitiems žmonėms bei mūsų pačių charakteriui.

Šalia jos itin reikšminga nuosaikumo dorybė. Ji padeda atsispirti pertekliniam vartojimui, kuris lengvai virsta ne tik ekologine, bet ir asmenine problema. Saikingas žmogus moka džiaugtis tuo, ką turi, o ne nuolat geisti daugiau. Saikingumas yra priešingybė godumui, kuris šiandien skatina perprodukciją ir atliekų kaupimąsi. Kartu saikingumas ugdo vidinę laisvę nuo nuolatinio troškimų tenkinimo.

Šiandieninė vartojimo kultūra formuoja galingą spaudimą: reklamos, socialiniai tinklai, aplinkinių lūkesčiai nuolat ragina pirkti, keisti, turėti daugiau. Todėl svarbų vaidmenį formuojant mūsų moralinį charakterį turi vaidinti ir drąsos dorybė. Būti drąsiam reiškia atsispirti šiam spaudimui, net jei dėl to atrodai „kitoks“. Drąsus vartotojas nebijo pasirinkti mažiau patrauklių, bet tvaresnių ar etiškesnių prekių, nebijo viešai pagrįsti savo pasirinkimo, net jei aplinkiniams jis pasirodo nepatogus ar „nepopuliarus“. Drąsa reiškia pusiausvyrą: gebėjimą ištverti socialinį spaudimą ir nepatogumus tam, kad galėtume gyventi tvariai.

Ne mažiau svarbus ir teisingumas. Vartodami mes esame įtraukti į pasaulinę ekonomiką, kurioje dalyvauja gamintojai, darbininkai ir bendruomenės visame pasaulyje. Teisingas vartotojas yra tas, kuris paiso kitų gerovės, nepalaiko išnaudojimo ar neteisingų darbo sąlygų, o renkasi taip, kad jo pasirinkimai prisidėtų prie bendrojo gėrio.

Šias aristoteliškas dorybes galima papildyti atsakomybe ir rūpesčiu. Jos primena, kad mūsų pasirinkimai daro poveikį ne tik mums patiems, bet ir platesniam gyvenimo tinklui, kuriame esame tik viena dalis. Rūpestis reiškią gebėjimą matyti savo pasirinkimų poveikį ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms, gyvūnams bei gamtai. Tai ne vien emocinis jautrumas, bet ir praktinis įsipareigojimas. Rūpestingas žmogus renkasi taip, kad jo vartojimas nepakenktų tiems, kurie neturi galios apsiginti ar būti išgirsti, ar tai būtų išnaudojami darbininkai, ar naikinamos ekosistemos.

Taigi apibendrinant – tokios dorybės kaip išmintis, nuosaikumas, drąsa, teisingumas yra glaudžiai susijusios su Aristotelio eudaimonijos, arba gero žmogiškojo gyvenimo, samprata. Eudaimonija nėra vien malonumas ar materialinė gerovė – tai veiklus ir visapusiškas gyvenimas, kurį pasiekiame ugdydami moralinį charakterį ir veikdami pagal dorybes. Todėl savo klausimą, ar reikalinga vartojimo etika, pabaigoje noriu performuluoti į klausimą „Kodėl ji reikalinga?“. Vartojimas tampa etine problema ne tik todėl, kad jis apibrėžia gyvenimo būdą, bet ir todėl, kad jis formuoja mūsų moralinį charakterį: per savo pasirinkimus mes arba artėjame prie žmogiškojo klestėjimo, arba nuo jo tolstame. Tas, kuris vartoja išmintingai, saikingai, rūpestingai, teisingai, atsakingai, ne tik prisideda prie aplinkos tvarumo ir bendro gėrio kūrimo, bet ir pats bręsta kaip harmoninga asmenybė.