Daugelis po genėjimo daro vieną lemtingą klaidą: ši priemonė apsaugo medžius nuo žūties

Medžių genėjimas ir skiepijimas – tai įprasti sodo darbai, kuriuos atlieka kiekvienas, turintis sodą ar sklypą su medžiais ir krūmais. Tačiau po šių procedūrų ant augalų lieka žaizdos. Svarbu žinoti, kad jas būtina apsaugoti. Čia praverčia sodo tepalas, kurio veikimą galima palyginti su tvarsčiu – jis izoliuoja žaizdą nuo nepalankių išorinių veiksnių ir kartu padeda augalui greičiau atsinaujinti.

Užteptas tepalas sudaro elastingą, tvirtą plėvelę, kuri saugo pažeistą vietą nuo drėgmės, bakterijų ir grybelių patekimo. Taip gerokai sumažėja infekcijų rizika, o žaizdos greičiau užsitraukia. Ši priemonė tinka ne tik po planuotų priežiūros darbų, bet ir esant žievės įtrūkimams dėl šalčio, nulūžusioms šakoms ar nutrynimams, atsiradusiems nuo stipraus vėjo ar sniego svorio.

Prieš tepant sodo tepalą, žaizdą reikia kruopščiai išvalyti ir sulyginti jos kraštus – taip priemonė geriau prikimba ir efektyviau saugo augalą.

Koks sodo tepalas yra geriausias?

Renkantis sodo tepalą, svarbu atkreipti dėmesį į jo sudėtį ir paskirtį. Rinkoje parduodami preparatai skiriasi savo formule: vieni gaminami tik iš natūralių medžiagų, tokių kaip vaškas, kalafonija ar organiniai tirpikliai, kiti papildyti priešgrybelinėmis medžiagomis. Pastarieji ypač rekomenduojami tada, kai medžiai yra nusilpę arba dažnai serga.

Geras sodo tepalas turi būti lengvai tepamas, gerai prilipti prie žaizdos paviršiaus ir išdžiūvęs išlikti elastingas. Taip pat svarbu, kad jis būtų atsparus atmosferos poveikiui, kad ant augalo išliktų iki visiško žaizdos užgijimo. Praktikoje patogiausi yra pastos pavidalo tepalai, dažnai parduodami kartu su teptuku, palengvinančiu užtepimą.

Kada ir kaip naudoti sodo tepalą?

Sodo tepalas naudojamas visada, kai pažeidžiama žievė ar medis. Geriausi rezultatai pasiekiami tuomet, kai jis užtepamas iš karto po genėjimo arba kuo greičiau pastebėjus pažeidimą. Prieš tepant priemonę, žaizdą reikia kruopščiai nuvalyti, pašalinti atplaišas ir sulyginti kraštus, kad tepalas tolygiai padengtų paviršių.

Preparatas tepamas teptuku, dengiama visa žaizdos vieta ir šiek tiek sveikos žievės aplink. Taip susidaro vientisa apsauginė plėvelė, kuri neleidžia drėgmei ir patogenams patekti į audinius.

Darbus geriausia atlikti sausą, saulėtą dieną, esant teigiamai temperatūrai. Lietus, šaltis ar didelė oro drėgmė gali sutrukdyti tepalui tinkamai išdžiūti ir sumažinti jo veiksmingumą. Skiepijant medžius, pirmiausia suveržiama skiepijimo vieta juostele ar plėvele, o po to gausiai padengiama sodo tepalu, kad susidarytų sandari ir elastinga apsauga.

Naminių sodo tepalo receptas

Jeigu po ranka neturite pirktinio preparato, galima pasigaminti namų sodo tepalą iš paprastų priemonių. Paprasčiausias būdas – panaudoti žvakės vašką. Ištirpintas vaškas patikimai apsaugo žaizdas nuo drėgmės ir kitų išorinių veiksnių. Skystą vašką atsargiai užtepkite ant pažeistos vietos, stenkitės tolygiai padengti visą žaizdos paviršių.

Jei norite stipresnio apsauginio poveikio, galite sumaišyti 1 litrą vandeninės emulsinės dažų (emulsinių dažų) su 20 ml pasirinkto fungicido. Toks mišinys sukuria tvirtą plėvelę ir ypač tinka tada, kai reikia apdoroti daug medžių ar krūmų.

Naudodami sodo tepalą, veiksmingai padedate augalams atsigauti po genėjimo ar skiepijimo ir kartu saugote juos nuo ligų bei nepalankių oro sąlygų.