Kai pasirinkimo nebelieka: viešasis transportas tampa nebe visiems prieinamas

Viešųjų paslaugų srityje skaitmeniniai sprendimai paliečia visus, net ir tuos, kurie sąmoningai neseka technologijų. Kai bilietas tampa susietas su išmaniuoju telefonu ar banko kortele, daliai žmonių tai reiškia ne progresą, o naują kliūtį.

Šiame kontekste vis garsiau skamba klausimas, ar patogumas netapo selektyvus. Matoma, kad „patogiai“ dažnai reiškia patogiai tiems, kurie jau turi įrankius, įgūdžius ir galimybes, o kiti priversti prisitaikyti.

Kai bilietas tampa vieninteliu pasirinkimu, o pasirinkimo nebėra

Vilnietis Vytenis, pasakojo apie situaciją su mama, kuri yra pensinio amžiaus ir neturi išmaniojo telefono. Bilietų per programėles ji nusipirkti negali, o grynaisiais iš vairuotojo bilietų pirkti taip pat nebegalima. Autobuse prie komposterio priglaudus banko kortelę galima įsigyti tik vieną bilietą ir tik vienos rūšies. 

Tai yra visos kainos šešiasdešimties minučių bilietas, be galimybės pasirinkti pigesnį trisdešimties minučių variantą. Didžiausia problema atsiranda tiems, kuriems priklauso lengvata. Jei žmogui priklauso 50 ar 80 proc. nuolaida, tokioje situacijoje ji tiesiog neveikia, nes automatiškai parduodamas pilnos kainos bilietas.

Kodėl tai kerta per vyresnius žmones ir žmones su negalia

Vyras rašė, kad vyresniems žmonėms, kurie neturi programėlių ir nori bilietų su jiems priklausančia nuolaida, lieka viena išeitis. Tenka specialiai eiti į kioskus ar kitas platinimo vietas, kurios ne visada yra šalia stotelių. Tuo metu kiti keleiviai, turintys programėles, gali bilietus įsigyti greitai ir vietoje, su nuolaidomis arba be jų. 

Matoma, kad sąlygos tampa nelygios ne dėl žmogaus pasirinkimo, o dėl sistemos konstrukcijos. Jeigu žmogus neturi ir banko kortelės, situacija dar griežtesnė. Tada bilieto autobuse jis išvis negali įsigyti, todėl kelionė tampa priklausoma nuo to, ar pavyks nuvykti į fizinę pardavimo vietą.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pripažino diskriminaciją

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba per savo atstovą Marių Morkevičių sutiko, kad tokia bilietų įsigijimo tvarka sukuria papildomų sunkumų. Kai kuriais atvejais ji net užkerta kelią įsigyti bilietą, ypač jei žmogus nesinaudoja programėlėmis ar banko kortelėmis.

Marius Morkevičius įvardijo, kad tvarka, kai bekontakte kortele viešajame transporte galima įsigyti tik vieno tarifo bilietą, diskriminuoja pensinio amžiaus žmones ar asmenis su negalia. Esminė problema ta, kad jie negali pasinaudoti priklausančiomis nuolaidomis.

Taip pat nurodyta, kad dar 2024 metų pabaigoje tarnyba konstatavo, jog sprendimas panaikinti galimybę bilietus pirkti grynaisiais troleibusuose ir autobusuose diskriminuoja vyresnio amžiaus asmenis. Savivaldybei buvo rekomenduota sudaryti sąlygas bilietą įsigyti ne tik elektroniniu būdu.

Kodėl rekomendacijos lieka popieriuje

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba teigia, kad užklausų sulaukiama periodiškai ir ryšys su savivaldybe palaikomas nuolat. Vis dėlto pripažįstama, kad pokyčių kol kas nesiimama, o argumentuojama tuo, kad bilietus už grynuosius galima įsigyti fizinėse platinimo vietose. Toks argumentas vertinamas skeptiškai, nes sostinėje atstumai tarp stotelių ir bilietų įsigijimo vietų neretai yra dideli. 

Ypač tai jaučiama mikrorajonuose, esančiuose toliau nuo centro, kur kasdienis mobilumas dažnai ir taip sudėtingesnis. Matoma, kad kalbama ne apie teorinę galimybę, o apie realų prieinamumą. Jeigu žmogui sunku vaikščioti, jei yra sveikatos problemų, jei judėjimas užtrunka, tai „galite nusipirkti kitur“ skamba kaip atsakomybės perkėlimas.

„Susisiekimo paslaugos“ ir „Judu“ pozicija: nelygybės nematoma

„Susisiekimo paslaugos“, dar žinoma kaip „Judu“, per atstovę Eglę Krušinskaitę teigė, kad tikslas yra užtikrinti viešojo transporto prieinamumą visiems. Pabrėžiama, kad bilietų įsigijimo būdų yra keli, tiek elektroninių, tiek fizinių, atsiskaitant kortele ar grynaisiais. Paklausta, kodėl neįgyvendinamos rekomendacijos keisti tvarką, atstovė aiškino, kad rekomendacijos yra vertinamos ir analizuojamos kompleksiškai. 

Minimi sistemos saugumas, efektyvumas ir tarptautinė praktika, o diskriminacijos vertinimui nepritariama. Taip pat sakoma, kad asmenys, nesinaudojantys išmaniosiomis technologijomis, gali pasiruošti kelionei iš anksto. Tačiau matoma, jog toks požiūris iš anksto daro prielaidą, kad žmogus turi laiko, jėgų ir galimybių tą pasiruošimą atlikti.

Taupymas, greitis ir klausimas, kas lieka paraštėse

Nacionalinės Bočių bendrijų asociacijos pirmininkė Vilija Tūrienė šią situaciją siejo su platesne tendencija. Ji priminė ir geležinkelio bilietų pirkimo tvarkos pokyčius, kai stotyse panaikintos bilietų kasos, o vyresni žmonės pasijuto palikti nuošalyje. Ji taip pat pažymėjo, kad anksčiau komposterio ekrane būdavo galimybė pasirinkti bilietą su nuolaida, o dabar to nebeliko. 

Kartu dingo ir trisdešimties minučių bilieto pasirinkimas, todėl keleiviai priversti pirkti brangiausią variantą. „Judu“ pusė akcentuoja, kad atsisakius vairuotojo kaip kasininko funkcijos paspartėjo laipinimas, padidėjo saugumas, sumažėjo vėlavimai ir administravimo kaštai. Skamba logiškai, tačiau klausimas lieka, ar efektyvumas gali būti kuriamas žmonių sąskaita.

Skaičiai rodo ne pavienius atvejus, o sistemą

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba tyrimo duomenimis, 3 iš 10 vyresnių nei 55 metų apklaustųjų susiduria su sunkumais pirkdami tarpmiestinių autobusų bilietus internetu ar programėlėje. Taip pat problemų kyla ir savitarnos mokėjimų terminaluose, o tai rodo platesnį prieinamumo klausimą.

Dar vienas skaičius skamba dar aiškiau. 32 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems sunku nusipirkti viešojo transporto bilietą programėlėje ir jį pažymėti, vadinasi, „viskas paprasta“ nėra universali tiesa.

Marius Morkevičius akcentavo, kad būtinosios ir viešosios paslaugos turi būti prieinamos alternatyviais, realiai veikiančiais būdais. Matoma, kad kalbama ne apie nostalgiją gryniesiems, o apie teisę naudotis paslauga be papildomų barjerų.

Patogumas ar spąstai, atsakymas priklauso nuo to, kas jūs esate

Skaitmenizacija gali būti patogi, kai ji praplečia pasirinkimus. Ji tampa spąstais, kai pasirinkimai susiaurėja iki vieno kelio, o tas kelias daliai žmonių yra uždarytas. Šioje istorijoje aiškiai matoma, kad viešasis transportas nėra prabanga, tai kasdienė būtinybė. 

Jei bilieto įsigijimo tvarka realiai verčia dalį keleivių mokėti daugiau arba apskritai negalėti įsigyti bilieto, tada kalbama apie nelygybę, o ne apie modernumą. Kol Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba rekomenduoja keisti tvarką, o „Susisiekimo paslaugos“ ir „Judu“ gina dabartinį modelį, klausimas lieka atviras. Ar progresas matuojamas tik greičiu ir taupymu, ar vis dėlto ir tuo, ar žmogus mieste jaučiasi įtrauktas?