Ilgai tylėjusi slaugytoja prabil: jos slaptas pašaukimas bustebino net pačius artimiausius

Imdamasi šio darbo Indrė manė, kad tai bus laikina veikla, tačiau netrukus suprato, jog organizacinių gebėjimų ir nemažai laiko reikalaujantis darbas ją labai įtraukė. Dviejose ugdymo įstaigose diplomus įgijusi specialistė džiaugiasi pasirinkusi tinkamą kelią.

„Labai džiaugiuosi būdama slaugytoja – tai visiškai mano sritis“, – sako patyrusi specialistė, kiekvieną rytą su džiaugsmu einanti į darbą, kuriame gali realizuoti savo pomėgius ir gebėjimus.

Vienintelis pasirinkimas – medicina

Iki aštuntos klasės Indrė dar nebuvo sugalvojusi, kuo norėtų būti užaugusi. Tik mokydamasi Šiaulių universiteto gimnazijos aštuntoje klasėje ji nusprendė siekti slaugytojos profesijos. Baigusi Saulėtekio vidurinę mokyklą, kitų planų neturėjo – stojamuosius dokumentus padavė tik į vieną vietą – tuometinę Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą.

Nors šeimoje medikų nebuvo, Indrės pasirinkimą turbūt lėmė tetos pavyzdys – ši dirbo ligoninės Neurologijos skyriuje maisto išdavėja ir kartais savaitgaliais dukterėčią pasiimdavo į darbą. Tačiau Indrę domino ne maisto dalijimas pacientams, o medikų veikla.

„Pamenu, labai susidomėjusi stebėjau žmones baltais chalatais ir mintyse galvojau, kad ir aš tokia norėčiau būti“, – prisimena Indrė.

Įstojus į Šiaulių aukštesniąją medicinos mokyklą tik dar labiau sustiprėjo įsitikinimas, kad ji pasirinko tinkamą kelią. Patiko ir studijos, ir praktikos. Vėliau baigusi Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetą, šiame profesiniame kelyje ji dirba iki šiol.

Mokantis atsiskleidė ir daugiau Indrės gebėjimų. Kolegijos vadovybė ir kurso draugės pastebėjo ne tik meilę medicinai, bet ir jos organizacinius sugebėjimus. Baigiamaisiais studijų metais Indrė buvo išrinkta kurso seniūne. Pagrindinė seniūnės atsakomybė buvo paskirstyti kurso draugėms stipendijas, tačiau su laiku atsakomybių daugėjo – teko derinti paskaitų tvarkaraščius su administracija, organizuoti įvairius renginius. Taip natūraliai Indrė žengė į organizacinę veiklą.

Gyvenimas negailėjo permainų

Baigusi kolegiją ir įgijusi bendrosios praktikos slaugytojos diplomą su pagyrimu, Indrė turėjo pati ieškotis darbo. Tuo metu prestižine laikytoje Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninėje buvo laisva Tuberkuliozės skyriaus slaugytojos vieta, ir Indrė buvo priimta dirbti.

Po kurio laiko į darbą iš vaiko auginimo atostogų sugrįžo slaugytoja Birutė, todėl natūraliai pakito ir Indrės planai – ji nusprendė tęsti mokslus ir Klaipėdoje studijuoti psichologiją, kur tuo metu gyveno jos išrinktasis. Nuo 2005 m. spalio mėnesio Indrė tapo ne tik Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros studente, bet ir, kaip juokauja pati, meilės emigrante.

Tai buvo laikotarpis, kai slaugytojos būriais vyko dirbti į Norvegiją, todėl ligoninėse Lietuvoje buvo daug laisvų darbo vietų. Indrei buvo pasiūlytos net septynios darbo vietos, o ji pasirinko slaugytojos darbą buvusioje Jūrininkų ligoninėje. Penkerius metus ji dirbo ir neakivaizdiniu būdu studijavo psichologiją. Per tą laiką Indrė sukūrė šeimą – su vyru Vilmantu susilaukė pirmagimio sūnaus Patriko.

Penkeri metai – lyg nebuvę

Pasibaigus vaiko auginimo atostogoms, Indrei vėl teko ieškoti darbo. „Sužinojusi, kad Birutė laukiasi trečio vaiko ir vėl jos vieta lieka laisva, pagalvojau, kad esu jos „etatinė pakaitinė“. Sudėlioję pliusus ir minusus, su vyru nusprendėme grįžti į Šiaulius“, – šypsodamasi prisimena Indrė Misiuvienė.

Grįžti į Tuberkuliozės skyrių nebuvo sunku – ji visada palaikė ryšį su buvusiomis kolegėmis, todėl nereikėjo nei adaptuotis, nei iš naujo pratintis – iš karto įsitraukė į darbus ir atrodė, kad penkerių metų pertraukos nė nebuvo.

Indrei teko pavaduoti ir Tuberkuliozės skyriaus vyresniąją slaugos administratorę Astą Dockienę, kai ši išėjo į vaiko auginimo atostogas. Vienerius metus Indrė dirbo Tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninės Tuberkuliozės skyriaus vyresniąja slaugos administratore. Šį karjeros šuolį sustabdė antrojo sūnaus gimimas. Po sūnaus Danieliaus priežiūros atostogų Indrė sugrįžo į skyrių, kuriam vėl ėmė vadovauti po pertraukos grįžusi Birutė Krištopaitienė, o I. Misiuvienė įsidarbino bendrosios praktikos slaugytoja ir šias pareigas eina iki šiol.

Pasak Indrės, Tuberkuliozės skyriaus pacientai skiriasi nuo gydomų daugelyje kitų ligoninės skyrių. Svarbiausia tuo, kad jie ligoninėje būna labai ilgai. Per šį laiką dažnai nutrūksta ar bent jau labai susilpnėja ryšiai su draugais, artimaisiais, giminaičiais. Sužinoję, kad žmogus serga tuberkulioze, aplinkiniai neretai nuo jo atsiriboja, ir pacientas lieka vienas.

„Tuberkuliozė visuomenėje vis dar stigmatizuojama, laikoma baisia liga. Tačiau tai tokia pati liga, kaip ir kitos, ir niekada negali žinoti, kada ja gali susirgti“, – sako tuberkulioze sergančių pacientų gydymu, slauga ir jų poreikiais kasdien besirūpinanti slaugytoja.

Į pirmininkes – be didelio entuziazmo

Jau beveik trejus metus bendrosios praktikos slaugytoja Indrė Misiuvienė yra LSSO Šiaulių skyriaus Respublikinės Šiaulių ligoninės pirminės grupės pirmininkė. Šiaulių skyriaus direktorė Ieva Rimkuvienė paprašė Indrės laikinai prisiimti šias pareigas, kai iš darbo pasitraukė buvusi pirmininkė. Iš pradžių ji sutiko nenoriai ir apie ilgalaikę veiklą net negalvojo, tačiau greitai paaiškėjo, kad papildoma veikla ją įtraukė labiau, nei buvo tikėjusis.

Pradžioje Indrė tiesiog dalyvaudavo organizacijos posėdžiuose, susitikimuose su administracija. Vėliau, surengus pirmininkės rinkimus, kolektyvas išsirinko ją. „Vyras ne kartą sakė: gal galėtum šio hobio atsisakyti“, – juokiasi Indrė, kuri ir po darbo neretai gyvena LSSO reikalais. „Galėčiau, bet yra problema – man šis hobis patinka“, – sutuoktiniui atvirai paaiškina ji, leisdama suprasti, kad dalį šeimos laiko teks skirti ir veiklai organizacijoje.

Ilgus metus Plaučių ir tuberkuliozės ligų ligoninė buvo savarankiška įstaiga. Tik 2012 m. ji prijungta prie Respublikinės Šiaulių ligoninės ir tapo klinika. Iki tol ligoninės gyvenimas vyko tarsi tik tarp savo sienų – beveik nebuvo kontakto su kitais Respublikinės Šiaulių ligoninės centrais.

Pasikeitus organizacinei struktūrai, pakito ir pirmininkės veikla. „Dabar tenka dažnai bendrauti su visų ligoninės skyrių ir centrų vyresniosiomis slaugytojomis, su ligoninės administracija. Gerai žinau visos ligoninės gyvenimą ir galiu prisidėti prie sprendimų ieškant geriausių problemų sprendimo būdų“, – apie profesinės sąjungos pirmininkės veiklą pasakoja aktyvi slaugytoja.

Neatlygintina, bet prasminga veikla

Šiuo metu ligoninėje veikia šešios profesinės sąjungos. Prieš trejus metus buvo sudaryta Respublikinės Šiaulių ligoninės jungtinė atstovybė, suvienijusi šias profesines sąjungas į vieną darinį. Jungtinėje atstovybėje aktyviai veikia gydytojų, slaugytojų, Moters ir vaiko klinikos, Psichiatrijos klinikos, Transporto skyriaus ir Darbuotojų profesinės sąjungos. Čia aptariama darbo tvarka, inicijuotas kolektyvinės sutarties pasirašymas su administracija.

„Tai labai padeda sprendžiant iškilusius klausimus ir problemas – pas administraciją einame visi kartu ir taip išsprendžiame daug klausimų“, – dažnus visų šešių profesinių sąjungų susitikimus vertina pirmininkė.

Rengiami susitikimai su ligoninės administracija, tenka skaityti įstatymus, nagrinėti Darbo kodeksą, o prireikus padeda profesinėse sąjungose dirbantys teisininkai. Indrė Misiuvienė dalyvauja ir ligoninės Slaugos taryboje, kuriai vadovauja Chirurgijos klinikos vyresnioji slaugos administratorė Diana Ptašinskienė. Be to, yra pasirašyta Šakinė kolektyvinė sutartis su LR Sveikatos apsaugos ministerija.

Metų pabaigoje profesinių sąjungų pirmininkai, tarp jų ir Indrė Misiuvienė, rengia veiklos ataskaitas, kuriose apžvelgia savo veiklą. Netrukus kolegos pastebėjo ir rezultatus – džiaugiasi, kad pagaliau kažkas vyksta, kad yra aktyviai dirbanti pirmininkė, kurios darbas ir organizacijos veikla tapo matomi.

Per šiuos trejus metus dar neteko spręsti sudėtingų skundų dėl darbo grafikų, krūvių, sąlygų ar psichologinės atmosferos kolektyve. „Manau, kad darbuotojai dar nedrįsta kreiptis į profesinę sąjungą“, – svarsto pirmininkė I. Misiuvienė. Ji nuolat primena kolektyvui, kad yra lengvai pasiekiama – galima jai skambinti, rašyti laiškus ir problemos bus sprendžiamos.

Šiuo metu slaugytojų profesinės sąjungos veikloje dalyvauja per 500 ligoninės slaugytojų. Pasak Indrės, ši veikla ne tik prasminga, bet ir naudinga darbuotojams. Profesinės sąjungos nariai turi penkias papildomas atostogų dienas – tris dienas sveikatinimuisi ir dvi savišvietai. Tai, anot pirmininkės, yra svarbi motyvacija tapti profesinės sąjungos nariu. Mėnesinis nario mokestis – penki eurai. Už profesinės sąjungos pirmininkės darbą niekas nemoka – tai neatlygintina veikla, kuriai oficialiai skiriamos darbo laiko valandos.

Slaugytojų profesinės sąjungos narės kasmet pamini Tarptautinę slaugytojų dieną, švenčiamą gegužės 12-ąją. Šiaulių skyriaus direktorė Ieva Rimkuvienė kasmet organizuoja slaugytojoms išvyką – jau tapo tradicija šią šventę minėti vis kitame mieste. Šventės metu vyksta konferencija, šventinė programa, vaišės. Praėjusiais metais pilnas autobusas ligoninės slaugytojų profesinės sąjungos narių vyko į Telšius, kur buvo surengta šventė šalies slaugytojoms. Anot pirmininkės, tokios išvykos vienija nares ir padeda kurti sveiką atmosferą darbe.