Ar tikrai galima laikyti šunį kieme? Atsakymai, kurie verčia pasijusti nepatogiai

Dr. Aneta Urbaniak: Mano tyrimai aiškiai rodo, kad „tobulas šuo“ visų pirma yra socialinis konstruktas – kaip toks, realybėje jis neegzistuoja. Kaip rašau ataskaitos įvade, labai tikiuosi, jog šio raporto skaitymas padės į savo šunis pažvelgti atidžiau ir pamatyti realius šunis, o ne įsivaizduotus idealus. Tai, savo ruožtu, gali padėti atsiriboti nuo pačios „tobulo šuns“ koncepcijos ir pradėti ją matyti tuo, kas ji iš tiesų yra – mūsų pačių projekcijomis. Dažnai tai pertekliniai lūkesčiai, neretai net neatsižvelgiantys į tikruosius šuns, kaip rūšies, poreikius ir ribotumus.

Mes patys, kaip žmonės, toli gražu nesame idealūs, bet neretai tokio idealo reikalaujame iš kitos rūšies, kurią dar tik mokomės suprasti. Iš kur kyla toks reikalaujantis požiūris į gyvenimą su šunimi?

Manau, kad tai labai sudėtingas klausimas. Žmogaus ir šuns santykių pagrindas yra tai, jog ši relacija iš esmės yra asimetriška. Joje valdžia niekada nėra pasiskirsčiusi tolygiai. Šunys gyvena pasaulyje, kurį sukūrėme mes ir sau, ir mes tikimės, kad jie jame „susiorientuos“. Tų „susiorientavimo“ lygių gali būti įvairių, bet pats pasaulis, kuriame šunys funkcionuoja, per pastaruosius dešimtmečius radikaliai pasikeitė.

Istoriškai šunys mus lydėdavo visai kitokiuose vaidmenyse – padėdavo medžioti, ganyti gyvulius ar atlikti kitas utilitarines funkcijas. Reikia prisiminti, kad jie beveik visada buvo „funkciniai“, o jų vieta žmogaus gyvenime kito kartu su visuomenės poreikiais. Šiandien tų funkcijų gerokai mažiau, o daugumos šiuolaikinių šunų vaidmuo apsiriboja žmogaus kompanija. Tai reiškia, kad mes visada kažko iš šunų tikėjomės – pasikeitė tik tų lūkesčių pobūdis, pritaikytas šiuolaikinio, stipriai urbanizuoto pasaulio realijoms.

Vartoji žodį „draugas“. Kitaip nei šuns atveju, žmogaus draugui dažnai turime mažiau reikalavimų ir daugiau priėmimo – mylime jį, priimame su trūkumais. Tačiau šunys, kuriuos vadiname savo draugais, tokios besąlygiškos priimties sulaukia retai.

Tas faktas, kad šunis vadiname „draugais“, dar nereiškia, kad su jais elgiamės taip, kaip su žmogiškais draugais. Su draugais dažnai turime daugiau kantrybės jų trūkumams, gebame mylėti ir gerbti jų individualumą. Šunys, nors ir deklaruojame, kad jie – mūsų draugai ar net šeimos nariai (tai nuolat patvirtina sociologiniai ir tarp rūšių santykių tyrimai; Vakarų šalyse ryškėja „pet parenting“ – „gyvūnų tėvystės“ – naratyvas), vis tiek lieka šunimis ir iš prigimties dalyvauja asimetriškoje relacijoje.

Žmogiškas draugas gali pasakyti: „Tavo lūkesčiai man per dideli“, ir tuomet koreguojame savo elgesį arba permąstome santykį. Šuo tokios galimybės neturi – jis negali nutraukti santykių ar visiškai autonomiškai derėtis dėl jų sąlygų. Į šį santykį jis tarsi „įmetamas“, ir vis dėlto demonstruoja nepaprastą lankstumą bei prisitaikymo gebėjimus – tai vienas iš jo evoliucinio sėkmingumo įrodymų.

Šuo, kad išgyventų, privalo prisitaikyti prie žmogaus, jo lūkesčių ir gyvenimo taisyklių antropocentriškame pasaulyje. Kartais galima net svarstyti, ar šunys mus „myli“ emocine prasme, ar jų prisirišimas dažnai yra adaptacija prie priklausomybės situacijos – kažkas panašaus į Stokholmo sindromą. Šiame, kiek provokuojančiame, požiūryje žmogus tampa tarsi „struktūriniu budeliu“, be moralinio vertinimo: jis kontroliuoja maistą, judėjimo galimybes, socialinius kontaktus ir normas, o šuo, kad išgyventų, turi emociškai prisitaikyti prie šių sąlygų.

Negalime pamiršti, kad gyvename pasaulyje, sukurtame pirmiausia žmogaus patogumui ir komfortui. Nors šiuolaikinis mokslas vis dažniau pabrėžia, jog skirstymas į „gamtos pasaulį“ ir „žmogaus pasaulį“ yra dirbtinis, mes to skirstymo vis dar laikomės. Prie to prisidėjo graikų intelektualinė tradicija, judeokrikščioniška sielos samprata bei šiuolaikinė teisė, kuri gyvūnus tik iš dalies išlaisvina iš „daikto“ statuso, neretai – tik formaliai. Taip klostosi kultūra, paremta žmogaus viršenybe, kurioje šunys ir kitos rūšys vis dar nėra laikomi visaverčiais socialiniais veikėjais, nors realybėje jie su mumis palaiko sudėtingus, prasmingus santykius, kurie reikalauja tarpusavio supratimo ir pagarbos.

Vartoji gana stiprų įvaizdį – kad žmogus šuniui yra savotiškas „budelis“. Tai gali kelti kaltę net empatiškiems šeimininkams: ar aš gerai elgiuosi su savo šunimi? Ar darau pakankamai? Ar tokia refleksija nekenkia žmonėms, kurie stengiasi kiek įmanoma geriau rūpintis šunimis šiuolaikiniame pasaulyje?

Jeigu tai veikia neigiamai, manau, kad taip neturėtų būti. Labai lengva įkristi į metafilosofines diskusijas, ar apskritai turėtume laikyti šunis. Tai niekur nenuveda. Mes dėl kažkokių priežasčių nusprendėme dalytis gyvenimu su šunimis. Jeigu jau šunį turime, suteikime jam gerą, šunišką gyvenimą. Darykime tai taip, kad pirmiausia rūpintumėmės jo gerove, įskaitant emocinį lygmenį.

Galų gale gyvenimas su šunimi jau vyksta. Mes juos turime ir taip greitai tai nepasikeis. Tvirtai tikiu, kad galime su šunimis kurti partneriška paremtą ryšį. Būtent sąmoningumas, kad struktūrinė valdžia šuns ir žmogaus santykyje visuomet galiausiai yra žmogaus pusėje, ir turėtų tam pasitarnauti. Daugelyje situacijų reikalausime iš šuns prisitaikyti prie mūsų pasaulio ir lūkesčių. Tačiau svarbu prisiminti, kad santykis yra dvipusis – kiekviena pusė jame kažką duoda ir kažko tikisi. Šuo taip pat.

Jis savo lūkesčių neišreiškia taip abstrakčiai, kaip mes, bet turi ribas, poreikius ir teisę tikėtis konkretaus elgesio iš mūsų. Pavyzdžiui, tam tikru momentu jis gali nenorėti būti liečiamas, arba nuolat rinktis visai kitą miego vietą, nei jam numatė žmogus.

Iš mūsų pusės svarbiausia – pakoreguoti kai kuriuos lūkesčius ir kartu išeiti į pusę šuns lūkesčiams. Ten, kur tai nekelia pavojaus saugumui ir nepažeidžia mūsų ribų, nematau priežasties neatsižvelgti į šuns pageidavimus. Tokia pagarba jo pasirinkimams ir preferencijoms kuria etišką, partnerišką tarp rūšių santykį.

Kaip mūsų lūkesčiai veikia santykį su šunimis ir jų poreikių tenkinimą? Ar per pastaruosius metus matai pokytį – žmonės labiau rūpinasi šunų poreikiais, ar juos vis dažniau apleidžia?

Neturiu reprezentatyvių ilgalaikių tyrimų, kurie leistų tai patikimai palyginti, bet iš stebėjimo matyti, kaip stipriai „šunininkų pasaulis“ pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius. Galėtume teigti, kad apskritai labiau rūpinamės šuns poreikiais.

Tai rodo, pavyzdžiui, sparčiai besiplečianti kinologijos paslaugų rinka: elgsenos specialistai, treneriai, šunų sportas. Šis pokytis glaudžiai susijęs su transformacijomis po 1989 m.: laisvąja rinka, vartotojiškumu ir posthumanistiniu „posūkiu į gyvūnus“. Tuo pačiu išlieka aiški gausi grupė žmonių, kuriems šuns turėjimas tebėra išvedimas pasivaikščioti (skirtingos kokybės), pamaitinimas ir, galbūt, paglostymas.

Yra objektyvių rodiklių, liudijančių apie teigiamus pokyčius – pavyzdžiui, didėjantis paruošto, pilnaverčio maisto naudojimas ar ryškus vizitų pas veterinarą skaičiaus augimas. Tačiau vis dar manau, kad šių dienų šunų globėjų pasaulis yra labai įvairus. Jaučiu, kad mūsų lūkesčiai šunims išaugo, o tolerancija natūraliam jų elgesiui – sumažėjo. Mano akimis, prieš 30 metų šuo turėjo daugiau teisės „būti šunimi“.

Tuomet mums atrodė natūralu, kad šuo turi dantis ir, vadinasi, gali jais pasinaudoti. Iš to, kad jis biologinis plėšrūnas, kilo savotiška pagarba jo rūšiniam kitoniškumui.

Vis dažniau girdime raginimą „leisti šuniui būti šunimi“. Ką tai iš tikrųjų reiškia ir ar tai apskritai įmanoma šiandieniniame pasaulyje?

Šiandien labai menkai leidžiame šuniui pasitelkti agresyvią komunikaciją. Mano tyrimai rodo, kad dabartiniuose lūkesčiuose šuo „neturi“ urzgti nei ant mūsų, nei ant kitų žmonių ar šunų – nekalbant jau apie dantų demonstravimą ar spragsėjimą. Šiandien duobių kasimas žemėje ar vartymasis kitu gyvūnų išmatose ar gaišenose daugeliui globėjų yra nepriimtina, nes „gadina estetinį vaizdą“.

Šiek tiek pamirštame, kokiai rūšiai šuo priklauso – jis daro, mūsų požiūriu, „purvinas“, „smirdančias“, nepatrauklias, kartais gąsdinančias (pvz., urzgimas, dantų rodymas) veiklas. Tačiau tai etologiškai tipiškas elgesys. Nors pasaulis per pastaruosius metus labai pasikeitė, sąmoningų ir atsakingų globėjų užduotis – leisti šuniui išpildyti jo rūšinės prigimties nulemtus poreikius.

Šiandieninis postmodernus, triukšmingas, chaotiškas pasaulis yra nelengvas ir mums, ir šunims, bet būtent jų buvimas šalia turėtų paraginti mus priartėti prie gamtos, įvertinti tylos vertę, sulėtinti tempą ir bent trumpam atsisakyti nuolatinio skubėjimo. Iš to galiausiai laimi ir žmonės, ir šunys.

Ar noras kontroliuoti šunį ir jo elgesį nekyla bent iš dalies iš augančio suvokimo apie pavojus aplinkoje? Pavyzdžiui, neleidžiame persekioti laukinių gyvūnų, nes žinome, kad jie taip pat jaučia; suvokiame užkrėtimų riziką, kai šuo nori išsivolioti kažkuo „įtartinu“.

Gerai, kad paminėjai medžioklinį persekiojimą, nes ir aš pati savo šunims šios elgesio grandinės dalies neleidžiu ir raginu taip elgtis visus globėjus. Gerbiu visus ne žmogaus gyvūnus, ne tik savo šunis, todėl tokia kontrolė man atrodo visiškai pagrįsta.

Kartu pastebiu, kad pastaruoju metu pati „kontrolės“ sąvoka stipriai demonizuojama, nors iš tiesų medalio yra dvi pusės. Pirma, kaip visuomenė tikrai linkstame šunis pernelyg kontroliuoti, tarsi tapti jiems viską dengiančiu „skėčiu“. Mažai leidžiame jiems patirti, mažai leidžiame būti tais tikrais šunimis – purvinais, apsivoliojusiais, dvokiančiais.

Antra vertus, aš suprantu, iš kur tai kyla. Jei su šunimis kuriame artimą ir mums svarbų ryšį, natūraliai norime, kad jie būtų sveiki, saugūs, apsaugoti nuo žalos. Šunis kontroliavome visada – tai ne vien šių laikų požymis. Jeigu visiškai nekontroliuotume, jie sulesiotų visas vištas – ir taip kartais pasitaikydavo, o baigdavosi šunims blogai. Jeigu nereguliuotume šunų elgesio, tarpukario miestuose jie bėgiotų palaidi gatvėmis ir būtų gaudomi kaip epidemiologinė grėsmė.

Šiandien neretai labai demonizuojame žmogaus kontrolę – tam iš dalies yra pagrindo, nes perteklinė kontrolė yra ir emocinės prievartos forma. Tačiau tiesa tokia, kad kontrolė visada buvo šuns ir žmogaus santykio dalis dėl asimetriško šios relacijos pobūdžio.

Sutinku, kad dabartinė kontrolė dažnai susijusi ir su didesniu pavojų suvokimu. Kai žinome apie rizikas, imame jas nuolat svarstyti, jos vis iškyla mūsų galvose ir daro mus labiau įsitempusius, nervingus. Natūralu, kad kai girdime apie mirtiną šuns sukandžiojimą ar tai, kad šuo išbėgo į gatvę ir jį partrenkė automobilis, mumyse sukyla poreikis savo šunį „labiau prižiūrėti“, kad jam taip nenutiktų.

Iš vienos pusės, gyvenimas nuolatiniame strese ir nuolat galvojant apie galimą blogiausią scenarijų niekur neveda – nei mums, nei šunims. Iš kitos pusės, aš šiuos mechanizmus gerai suprantu ir pati kartais jiems pasiduodu. Mes – tik žmonės.

Man atrodo, kad svarbiausia – leisti baimėms ir nerimui būti išgirstiems, bet neleisti jiems mūsų paralyžiuoti. Jie turėtų didinti mūsų atidumą šuniui ir aplinkai, tačiau neturėtų tapti kasdienio gyvenimo pagrindu.

Ar socialiniai tinklai formuoja mūsų lūkesčius šunims ir santykiui su jais? Ar „šunininkų“ stovyklų poliarizacija ten persikelia į realų pasaulį?

Nedrįsčiau teigti, kad tai – vienintelis ar lemiamas veiksnys, bet šiandien gyvename dviejuose lygiuose – realybėje ir virtualybėje. Sunku tikėtis, kad tai, su kuo susiduriame internete, nedarys įtakos mūsų įsivaizdavimams apie šunis ir gyvenimą su jais.

Reikia prisiminti, kad internete labai lengva įkristi į spąstus, kai patikime viskuo, ką matome. Kartais tai būna sąmoninga manipuliacija, tačiau dažniausiai – paprasčiausia tendencija dalintis maloniomis patirtimis, sėkmėmis ir „gražiomis akimirkomis“. Dėl to daug dažniau matome džiaugsmingą pasivaikščiojimą su šuniu, o ne konfliktus tarp šunų ar sunkumus pasivaikščiojimų metu. Retai kas griebia telefoną, kai vyksta kažkas mums ir šuniui sudėtingo.

Tad kaip šių turinių vartotojams mums būtinas sveikas protas. Turime atsisakyti įsitikinimo, kad jei kažkur matome „tobulai išauklėtą“, nuolat „klusnų“, visiems draugišką šunį, o mūsų šuo neatitinka šio standarto – turime jaustis kalti. Neturime. Apie kitų šunis žinome tik tiek, kiek jų globėjai nusprendžia parodyti.

Grįžkime prie lūkesčių. Kiek jie yra „mūsų“, o kiek – kultūros ir visuomenės spaudimo rezultatas?

Socialinis ir kultūrinis poveikis, tikėtina, yra dominuojantis – žmonės juk negyvena socialiniame vakuume. Tačiau vis tiek labai skatinu mažinti lūkesčių, kuriuos keliame savo šunims, skaičių, svarstant, kurie elgesio aspektai iš tikrųjų mums yra problemiški, ir kurie „problemomis“ tapo tik todėl, kad taip juos įvardijo socialiniai tinklai, ekspertas iš televizijos ar kaimynas.

Jei turime šunį, kuriam sunku su nepažįstamais svečiais namuose, bet mes realiai jų beveik nepriimame, ar tikrai verta skirti daug jėgų ir laiko šio elgesio korekcijai? Jei mūsų šuo blogai jaučiasi keliaudamas traukiniu, o mes šia transporto priemone praktiškai nesinaudojame, ar išties būtina primesti jam „pavyzdinę“ reakciją tokiose situacijose?

Ar privalome turėti šunį, kuris idealiai reaguoja į visas įmanomas socialines situacijas, net jei didelė jų dalis jam realiai beveik niekada neištinka? Čia viskas priklauso nuo to, kaip gyvename, koks mūsų gyvenimo būdas ir ar tikrai viskas privalo atitikti vieną, nedalomą „tobulo šuns“ paveikslą. Gali paaiškėti, kad tai, ką kiti mato kaip problemą, mums apskritai nėra problema.

Ar patys lūkesčiai apskritai yra kažkas blogo? Socialiniuose tinkluose vis dažniau peikiamas bet koks „reikalavimų turėjimas“ šuniui. Ar įmanoma jų neturėti?

Jei pažvelgtume į lūkesčius kaip į sociologinę kategoriją, jų buvimas santykiuose yra natūralus. Lūkesčiai pirmiausia yra socialiai konstruojami ir normatyviai įkrauti – jie kyla iš visuomenėje veikiančių normų. Jie taip pat palaikomi sąveikoje – nuolat bendraudami ir derėdamiesi dėl prasmių arba patvirtiname jų „teisingumą“, arba pripažįstame, kad jie praranda reikšmę.

Noriu pabrėžti, kad pati lūkesčių egzistencija nėra problema. Lūkesčiai tampa problema tuomet, kai jų šaltinis ir įgyvendinimo būdai peržengia bendrąsias etikos ribas. Nėra nė vieno socialinio santykio, kuriame nebūtų jokių lūkesčių. Mes jų turime savo partneriams, vaikams, draugams. Kartais sakome „tai gryna draugystė“, bet net ir joje egzistuoja tam tikras lūkestis – pavyzdžiui, abipusiškumas.

Jei esame draugystėje, kuri tam tikru savo raidos etapu mums nieko „nebegrąžina“, o mūsų lūkestis – tarpusaviškumas, nustojame jausti pasitenkinimą ir galbūt santykį nutraukiame. Kiekvienas santykis, paremtas bendru buvimu ir veikimu – o toks yra ir ryšys su šunimi – reikalauja tam tikrų lūkesčių. Visiškas jų nebuvimas reikštų visišką interakcinį chaosą.

Šuns atveju problema ta, kad taikomą „kartelę“ keliame per aukštai. Įkrentame į antropocentrizmo ir netinkamai suprastos antropomorfizacijos spąstus – iš šuns imame tikėtis kaip iš žmogaus.

Ar įmanoma rasti „aukso vidurį“ tarp būtinų lūkesčių ir tų, kurie tampa frustracijos šaltiniu mums ir nelaime – šuniui?

Visų pirma reikėtų labai sąžiningai pamąstyti, kas svarbu man ir mano šuniui – dar kartą pabrėžiu: abiem. Jei, tarkime, socialiniuose tinkluose matome, kaip kažkas didžiuojasi, jog jo šuo ramiai sėdi kavinėje, ir mumyse kyla noras „irgi taip daryti“, verta paklausti savęs: ar aš iš tiesų dažnai einu į kavines? O jei taip – ar tikrai noriu kiekvieną kartą ten vestis šunį? Galbūt ne. Greičiausiai – ir šuo ne.

Tokio tipo savirefleksiją siūlyčiau taikyti viskam, kas atrodo arba „labai žavu“, arba „labai problematiška“. Tai nereiškia, kad nieko neturime su šunimis mokytis ar nieko naujo nevengti. Mano šunys taip pat žino, kas yra buvimas kavinėje, nes man tai praktiška per atostogas, kai dienos išvyka užtrunka ir reikia kažkur pavalgyti. Tačiau ar tai reiškia, kad kiekvieną kartą eidama valgyti turiu vestis šunis? Mano požiūriu – ne.

Aukso vidurį pasiekiame, kai: atidžiai stebime savo šunį, sąžiningai įvertiname savo gyvenimo būdą, realistiškai nusprendžiame, kas mums kaip duetui (žmogui ir šuniui) yra išties svarbu.

Tuomet lūkesčiai nustoja būti frustracijos šaltiniu ir tampa įrankiu, padedančiu kurti sveiką, abiem pusėms tenkinančią relaciją. Labai raginčiau rinktis pusiausvyrą, sveiką protą ir nuolat prisiminti – mūsų šuo turi savo ribas ir galimybes.

Ar tą pusiausvyrą galima „išsiugdyti“?

Pirmiausia verta stebėti ir nuoširdžiai pažinti savo šunį, matyti jį kaip subjektą. Jei tikimės iš šuns tam tikro elgesio, turime ir patys ką nors duoti mainais – štai čia ir pasireiškia partnerystė. Žmogus turi daugiau galios, vadinasi, prisiima didesnę atsakomybę už santykio kokybę. Bet kartu jis turėtų būti atviras tam, kad ir šuo turi teisę nustatyti ribas – taip pat, kaip mes jas nustatome jam.

Būtent tarpusavio ribų pagarba ir yra bet kokio sveiko santykio pagrindas. Svarbu ne tik žinoti šunį kaip rūšį, bet ir pažinti savo konkretų šunį – su jo temperamentu, poreikiais ir preferencijomis. Toliau – refleksija apie savo gyvenimą: jo struktūrą, ritmą, kasdienybę. Ko aš realiai galiu laikytis? Kas mums išties veikia?

Tik tada verta formuoti konkrečius lūkesčius šuniui ir nuosekliai jų siekti, kartu leisdami jam „būti šunimi“ – kasdien ir reguliariai patenkinti rūšinius bei individualius poreikius.

Iš kur kilo idėja tirti „tobulo šuns“ įvaizdį?

Idėja atsirado iš asmeninių stebėjimų. Mačiau vis stiprėjantį šunų idealizavimą ir žmogaus–šuns santykio romantizavimą. Norėjau patikrinti, ar tai, ką matau savo informacinėje „burbuloje“, bent iš dalies atspindi platesnę visuomenę, ar išryškės kitokios, mažiau akivaizdžios perspektyvos.

Žinoma, reikia aiškiai pasakyti, kad šie tyrimai statistine prasme nėra reprezentatyvūs visai Lenkijos populiacijai. Dėl taikytų metodų ir imties atrankos negalime mechaniškai perkelti rezultatų visai visuomenei. Tyrime dalyvavo 1062 žmonės – iš vienos pusės, tai riboja interpretavimo galimybes, iš kitos – suteikia vertingą pagrindą tolesnėms diskusijoms apie socialinį „tobulo šuns“ įvaizdį.

Ar kas nors tyrimo rezultatuose tave nustebino?

Labiausiai nustebino išvados apie šuns išvaizdą. Priešingai dažnai kartojamam įsitikinimui, jog juodi šunys neva sunkiau randa namus (vadinamasis „juodo šuns sindromas“), mano tyrime dauguma respondentų deklaravo, kad šuns kailio spalva jiems nesvarbi. Tai – bent jau deklaratyviai – labai pozityvi žinia. Dar daugiau: ten, kur buvo įvardijamos spalvinės preferencijos, dažniausiai buvo minėtas būtent juodas kailis – tai man buvo didelė staigmena.

Elgesio požiūriu maloniai nustebino tai, kad duobių kasimas žemėje nebuvo laikomas itin problemišku elgesiu. Tačiau, jei sugrupuojame pageidaujamas savybes į platesnes kategorijas, aiškiai matyti, kad dauguma jų sukasi apie plačiai suprantamą paklusnumą. Tai manęs nenustebino – veikiau patvirtino dominuojantį naratyvą: šuo vis dar suvokiamas pirmiausia kaip būtybė, privalanti paklusti savo globėjui.

Kokį pokytį norėtum pamatyti po to, kai žmonės perskaitys tavo ataskaitą?

Labiausiai norėčiau, kad pagaliau suvoktume – tobulų šunų nėra. Vietoj to, kad vaikytumėmės įsivaizduojamų idealų, pradėtume vertinti realius šunis – su visu jų „bagažu“: juokingumu, purvu, triukšmu ir tam tikru „nepatogumu“.

Svajoju, kad ataskaitos skaitytojų galvose iškiltų paprastas, bet fundamentalus klausimas: ar aš tikrai esu pasirengusi / pasirengęs šuniui ir viskam, ką ši relacija atneša? Norėčiau, kad ten, kur tai įmanoma – o tyrimas rodo, jog daug kur tai tikrai realu – sumažintume lūkesčius šunims.

Tai neturėtų reikšti santykio kokybės kritimo. Priešingai – daugiau dėmesio, atsakomybės ir pagarbos. Man svarbu ugdyti gilesnę pagarbą šunims kaip ne žmogaus rūšies atstovams. Dažnai sakome: „tai tik šuo“, „tai tik gyvūnas“, pamiršdami, kad ir mes patys esame gyvūnai. Kad ir kaip kultūra bandė atskirti žmogų nuo gyvūnų pasaulio, biologiniu požiūriu tai – paprasčiausiai netiesa.

Man artima „nežmogiškų gyvūnų“ sąvoka iš animal studies tradicijos – taip galvoju ir apie šunis: kaip apie būtybes su savomis asmenybėmis, polinkiais ir poreikiais. Svajoju, kad pradėtume matyti šunis ne tik kaip rūšies atstovus, bet ir kaip individualybes. Kad nustotume tikėti, jog jiems užtenka kiemo kampo ir dubenėlio ėdalo kartą per dieną. Kad priimtume, jog šuo turi teisę komunikuoti savo ribas ir už tai neturėtų būti baudžiamas.

Galbūt tai skamba idealistiškai, tačiau man svajonė – pasaulis, kuriame šunys gerbiami kaip atskira rūšis, o ne naudojami kaip priemonė žmogaus ego didinti ar savo valdžiai demonstruoti. Gyvename mišrių rūšių visuomenėje, ir labai norėčiau, kad pagaliau tai priimtume rimtai.