Sniegas apgauna net patyrusius: viena daržininkų klaida žiemą sunaikina derlių dar prieš pavasarį

Žiemą, kai temperatūra nukrinta žemiau nulio, dirvožemyje esantis vanduo užšąla. Susidaręs ledas užpildo dirvos poras ir blokuoja laisvą vandens judėjimą. Augalų šaknys gali pasisavinti tik skystą vandenį, todėl, jei šaltis laikosi daug dienų, augalai faktiškai atjungiami nuo drėgmės šaltinio, net jei aplink juos guli sniegas. Sniego sluoksnis veikia kaip šilumos izoliatorius ir stabilizuoja temperatūrą, tačiau kol jis neištirpęs, šaknims jis yra biologiškai nenaudojamas – tai tik potencialus, o ne iš karto prieinamas drėgmės rezervuaras.

Labiausiai tai jaučia visžaliai augalai, kurių lapai ir spygliai išlieka aktyvūs visus metus. Jų lapai bei spygliai ir žiemą transpiruoja, todėl vanduo netenkamas greičiau, nei gali būti papildytas. Šis procesas ženkliai suintensyvėja saulėtomis dienomis: saulės spinduliai pakelia antžeminių audinių temperatūrą, suaktyvėja medžiagų apykaita ir paravimas. Užtenka kelių dienų stipresnės saulės ir vėjo, kad vandens balansas pradėtų smarkiai blogėti. Tada pasirodo pirmieji „pavojaus signalai“ – spyglių galiukai paruduoja, lapai tampa matiniai, praranda elastingumą. Tai nėra liga, o fiziologinio išdžiūvimo pasekmė, kuri prasideda gerokai anksčiau, nei mes pastebime akivaizdžius pokyčius.

Klimato kaita šį reiškinį tik dar labiau aštrina. Žiemos tampa nepastovios, o staigūs perėjimai nuo stipraus šalčio prie atodrėkio augalams sukelia stiprų terminį šoką. Vandens indikuojančiuose audiniuose atsiranda mikroskopinių plyšių, kurie apsunkina vandens judėjimą net tuomet, kai dirva jau pradeda atitirpti. Vėjas didina paravimą, o druskos, naudojamos keliams barstyti, papildomai slegia šaknų sistemą. Tokiose sąlygose net storas sniego sluoksnis negarantuoja saugumo. Augalo išlikimą lemia šalčių pradžios laikas, dirvos struktūra, vietos apsaugotumas nuo vėjo ir įgimtas rūšies atsparumas žiemos drėgmės praradimui.

Kaip fiziologinė sausra veikia augalus?

Šalčių metu dirvos osmotinis potencialas taip smarkiai kinta, kad šaknys praranda gebėjimą siurbti vandenį į ląsteles, nors vanduo fiziškai yra šalia. Rudenį augalai koncentruoja ląstelių sultis, kaupia cukrus ir apsauginius baltymus – taip jie ruošiami žemoms temperatūroms. Tai padidina atsparumą šalčiui, tačiau kai trūksta vandens, toks „apsauginis mechanizmas“ tampa papildomu krūviu visai augalo fiziologijai. Ankstyvą pavasarį padėtis dažnai dar labiau pablogėja: saulė įkaitina lapus, vėjas skatina intensyvesnį paravimą, o augalas netenka vandens greičiau, nei pajėgia jį paimti iš šaltos, dalinai dar įšalusios dirvos.

Ląstelėse ima didėti vandens stygiaus stresas. Sumažėja turgoras, ląstelių membranos tampa lengviau pažeidžiamos, o žiotelės užsiveria, kad sumažintų vandens netekimą. Dėl to sulėtėja fotosintezė, nes į lapo vidų patenka mažiau anglies dvideginio. Sutrikdomas azoto ir mikroelementų transportas, o maistinės medžiagos pirmiausia nukreipiamos į šaknis, kurioms organizmas suteikia prioritetą. Antžeminė dalis – ūgliai, lapai ir pumpurai – tampa „antraeiliai“. Tai pasireiškia trumpesniais ūgliais, šviesesne lapų spalva, mažesniu žiedinių pumpurų kiekiu ir bendra augimo stagnacija.

Ilgai trunkanti fiziologinė sausra susilpnina augalo atsparumą ir vėlesniais mėnesiais. Silpnas augalas prasčiau ginasi nuo grybelinių ir bakterinių ligų bei kenkėjų, nes apsauginių reakcijų veikimas reikalauja energijos, kurios po žiemos streso trūksta. Azoto apytaka tampa nestabili, lėčiau vyksta apsauginių baltymų ir „remonto“ fermentų sintezė.

Valgomųjų augalų atveju tai lemia derliaus sumažėjimą, mažesnę vaisių ar grūdų masę ir prastesnę prekinę kokybę. Dekoratyviniame sode tai matome kaip silpnesnį žydėjimą, smulkesnius žiedus, vėluojantį vegetacijos startą ir didesnį jautrumą vasaros dirvos sausrai. Fiziologinė sausra palieka pėdsaką ir dirvoje: lėčiau veikia dirvožemio mikroorganizmai, lėčiau skaidoma organinė medžiaga, o dirvos struktūra praranda elastingumą. Todėl naują sezoną augalai pasitinka jau „iš minusinės pozicijos“, net jei žiemą nebuvo akivaizdžių šalčio pažeidimų.

Kurie augalai žiemą labiausiai nukenčia nuo išdžiūvimo?

Labiausiai nuo žiemos išdžiūvimo kenčia visžaliai augalai, nes jų lapai išlieka fiziologiškai aktyvūs visus metus, o transpiracija vyksta net esant šalčiui. Laurotušai, buksmedžiai, rododendrai, bugieniai, mahonijos palaiko veikiančias žioteles, todėl paravimas nesustoja, nors šaknys turi ribotą priėjimą prie vandens. Rododendrams papildomai kenkia tai, kad jų lapai, nors ir susisuka esant šalčiui, vis tiek praranda drėgmę.

Spygliuočiai (tujos, kukmedžiai, eglės, pušys) – jų spygliai turi mažą paviršių, tačiau labai daug žiotelių, todėl esant stipriam vėjui vandens netekimas smarkiai didėja. Rajonuose, kur vyrauja sausas šaltas oras, spygliuočiai reaguoja greičiau, nes jų negili šaknų sistema prišąla greičiau nei lapuočių;

Vazonuose auginami augalai – ribota šaknų zona įšąla daug greičiau nei atvirame grunte, o substratas vazonuose greičiau praranda drėgmę dėl vėjo ir temperatūros svyravimų. Todėl terasų augalai – sodo hortenzijos, viržiai, miniatiūriniai spygliuočiai, rožės vazonuose – į žiemos sausrą reaguoja daug jautriau nei tie patys augalai, augantys dirvoje;

Augalai su negilia šaknų sistema – pavyzdžiui, viržiai, rododendrai, jaunos rožės, daugiamečiai augalai be sniego dangos. Soduose žiemos išdžiūvimas dažnai pažeidžia vaismedžių pumpurus, ypač obelis ir persikus, nes temperatūrų svyravimai sukelia mikropažeidimus audiniuose, atsakinguose už žiedų formavimąsi.

Augalai su aktyviais lapais, negiliomis šaknimis arba ribota šaknų erdve žiemą patiria didžiausią vandens trūkumo riziką, o jų būklė pavasarį priklauso nuo to, kiek ilgai tęsėsi šaltis ir kaip greitai dirva atgavo gebėjimą perduoti drėgmę. Pliki lapuočiai medžiai, netekę lapų žiemą, vandenį praranda daug lėčiau, todėl jų atsparumas fiziologinei sausrai paprastai yra didesnis nei visžalių augalų.

Ar žiemą reikia laistyti sodą?

Žiemos laistymas – vienas efektyviausių būdų sumažinti fiziologinę sausrą, bet tik tuo atveju, jei dirva yra atitirpusi. Atodrėkio metu augalai vėl gali pasisavinti vandenį, todėl, palaistę juos tokiu metu, užtikrinsime, kad drėgmė pasieks šaknų zoną ir realiai padės jų medžiagų apykaitai. Vandens temperatūra turi būti artima dirvos temperatūrai, nes staigūs terminiai skirtumai gali pažeisti jautrius šaknų audinius. Daugiausia naudos duoda laistymas vėlyvą rudenį, kai augalai kaupia atsargas žiemai, ir žiemos pabaigoje, kai saulė jau stipriai skatina paravimą, o dirva daug kur dar tik iš dalies atitirpusi.

Mokslininkai pabrėžia, kad vienkartinis, gausus laistymas per atodrėkį duoda geresnį rezultatą nei dažnas, bet paviršinis laistymas. Taip vanduo pasiekia gilesnius dirvožemio sluoksnius, ir augalai iš jo gali ilgiau maitintis. Be to, verta atkreipti dėmesį į kelis svarbius dalykus:

Dirvos apsauga nuo išdžiūvimo – mulčiavimas žieve, lapais ar kompostu sumažina paravimą ir stabilizuoja dirvos temperatūrą. Besniegėmis žiemomis visžaliai augalai, spygliuočiai ir vazonuose auginami augalai ypač jautriai reaguoja į drėgmės trūkumą, o neapsaugota dirva greičiau iššąla ir perdžiūsta. Padėtį pagerinsime reguliariai tikrindami drėgmę ir laiku reaguodami;

Sumažintas dirvos druskingumas ir saikingas mineralinis tręšimas – taip lengviau išlaikyti stabilią dirvos cheminę pusiausvyrą, kuri žiemą yra ypač trapi. Druskų perteklius mažina augalų gebėjimą pasisavinti vandenį, todėl organinės ar lėtai veikiančios trąšos žiemai yra daug saugesnis pasirinkimas;

Apsauga nuo vėjo – žiemos vėjai labai greitai didina vandens netekimą iš lapų ir spyglių, o visžaliai augalai tokioms sąlygoms itin jautrūs. Apsauginės agroplėvelės, gyvatvorės ar vėjo užtvaros padeda sukurti ramesnį mikroklimatą ir sumažina žiemos išdžiūvimo riziką;

Atsparių šalčiui veislių pasirinkimas – taip natūraliai mažiname fiziologinės sausros riziką. Šalčiui atsparesni augalai turi geriau išvystytus vandens sulaikymo mechanizmus ir lengviau pakelia žiemos stresą. Juos sodinant prie pastato sienos, gyvatvorės ar natūralios užuovėjos, dar labiau sumažinama išdžiūvimo tikimybė ir pagerinama būklė pavasarį.

Labai naudinga kaupti lietaus vandenį. Jis yra minkštas, neturi chloro ir dėl savo pH tinka daugumai augalų. Be to, jo temperatūra paprastai yra artima aplinkos temperatūrai, todėl toks vanduo ypač tinka laistyti žiemą ir ankstyvą pavasarį. Taip ne tik padedame augalams, bet ir taupome vandens išteklius, kurie daugelyje regionų tampa vis brangesni ir sunkiau prieinami.