Mūsų ryšys su šunimis yra didesnis nei galvojate: kodėl šunys jaučia mūsų džiaugsmą ir skausmą?

Jie ne tik reaguoja į mūsų balsą ar veidą, bet ir pajunta cheminius signalus, tokius kaip oksitocinas, kuris sustiprina ryšį tarp žmogaus ir gyvūno. Moksliniai tyrimai parodė, kad šunų smegenyse egzistuoja sritys, skirtos balso apdorojimui, panašios į tas, kurias turi žmonės. 

Tyrimuose naudojant smegenų skenavimo technologijas nustatyta, kad šunys turi tam tikras dalis smegenyse, kurios suaktyvėja išgirdus žmogaus balsą. Ir tai ne bet kokį balsą, o tokį, kuriame slypi emocija. Juokas, verksmas ar piktas šūksnis sužadina ne tik klausos žievę, bet ir migdolinį kūną, atsakingą už emocijų apdorojimą. 

Šunys taip pat geba atpažinti veidus. Jiems parodžius žmogaus veido nuotraukas, smegenyse suaktyvėja emocijų ir atlygio centrai. Tai rodo, kad šunys mūsų išraiškas suvokia ne tik vizualiai, bet ir emociniu lygmeniu.

Empatijos fenomenas

Šunys ne tik pastebi mūsų emocijas, bet ir jas „perima“. Šis reiškinys vadinamas emocijų užkratu. Pavyzdžiui, tyrime nustatyta, kad kai kurie šunų ir jų šeimininkų širdies ritmai sunkiomis akimirkomis sinchronizuojasi. Šuo gali pradėti žiovauti ar inkšti, kai mato savo žmogų susirūpinusį, ir tai nėra sąmoningas mąstymas, o instinktyvi reakcija, kylanti iš artimo ryšio.

Vienas įdomiausių atradimų yra vadinamasis meilės hormonas oksitocinas. Kai žmogus ir šuo švelniai žiūri vienas kitam į akis, abiejų organizmuose padidėja šio hormono lygis. Tai sustiprina ryšį taip, kaip žvilgsnis tarp tėvų ir vaikų. Šis efektas yra unikalus šunims, nes, pavyzdžiui, rankomis užauginti vilkai nereaguoja taip pat. Būtent domestikacijos metu šunys išsiugdė šį cheminį ryšio mechanizmą, kad dar labiau prisirištų prie žmonių.

Kūno kalba ir kvapai

Šunys nepaprastai gerai atpažįsta mūsų kūno kalbą. Jie gali atskirti šypseną nuo pykčio net žiūrėdami į nuotraukas. Be to, tyrimai rodo, kad jie dažniau žiūri į kairiąją žmogaus veido pusę, kai vertina emocijas, kas sutampa su primatų ir žmonių elgesio modeliais.

Ne mažiau įdomu, kad šunys geba užuosti emocijas. Tyrime, atliktame 2018 metais, nustatyta, jog šunys, užuodę prakaitą nuo išsigandusių žmonių, patys patirdavo daugiau streso, o susidūrę su „laimingu“ kvapu, jausdavosi ramesni. Vadinasi, jūsų nerimas tiesiogine prasme gali turėti kvapą, kurį šuo atpažįsta.

Kodėl šunys tokie ypatingi?

Norint suprasti, kodėl šunys taip puikiai skaito mūsų emocijas, reikia pažvelgti į jų evoliuciją. Per tūkstančius metų kartu su žmonėmis jie keitėsi. Nors šunų smegenys mažesnės nei laukinių vilkų, jų struktūra prisitaikė prie socialinio ir emocinio bendravimo. 

Panašus reiškinys pastebėtas ir Rusijoje vykusiame lapių prijaukinimo eksperimente, kur prijaukintos lapės turėjo daugiau pilkosios medžiagos smegenų srityse, atsakingose už emocijas ir atlygio pojūtį. Tai rodo, kad prijaukinimas nereiškia mažesnio intelekto, o greičiau specializaciją į socialinį supratimą.

Ar šunys skaito mūsų mintis?

Žinoma, šunys negali tiksliai suprasti mūsų minčių. Jie nesvarsto, kodėl esame liūdni ar ką planuojame padaryti. Tačiau jų unikalus gebėjimas stebėti mūsų elgesį, balsą, kūno kalbą ir net kvapus leidžia jiems reaguoti taip, lyg jie iš tiesų žinotų, kas vyksta mūsų viduje.

Šunys išsiskiria ypatingu emociniu jautrumu. Jie gali ne tik atpažinti mūsų veido išraiškas ar balso toną, bet ir užjausti, prisitaikyti prie mūsų būsenos, o netgi pasidalinti su mumis hormoniniais ryšiais, kurie stiprina prisirišimą. Nors šunys nesugeba skaityti mūsų minčių tiesiogine prasme, jų gebėjimas jausti ir reaguoti į mūsų emocijas daro juos ypatingais bičiuliais. 

Ši tarprūšinė empatija yra daugiau nei miela savybė, tai evoliucijos rezultatas, primenantis, kad draugystė kartais pranoksta žodžius.