Prisijunkite
Paskelbė
Danielius Mažeikis
Paskelbta
Jeigu kada nors laikėte prie ausies jūros kriauklę, tikriausiai pastebėjote, jog ji skamba tarsi jūra. Atrodo, kad viduje girdime bangų mūšą, tylų vėjo šnabždesį ar net visą pakrantės atmosferą. Tačiau tai, ką iš tiesų girdime, nėra jūros garsai, atkeliavę iš kažkur toli. Tai kur kas paprastesnis, bet ne mažiau įdomus reiškinys, susijęs ne su kriaukle, o su mus supančia aplinka ir mūsų pačių kūnu.
Iš tiesų, garsas, kurį girdime, laikydami kriauklę prie ausies, yra aplinkos triukšmas. Tai vadinamasis foninis garsas, kuris visada mus lydi, bet dažniausiai lieka nepastebėtas. Tai gali būti oro judėjimas, širdies plakimas, kraujo tėkmė galvoje ar net pašnekesiai iš gretimo kambario.
Šie garsai yra tokie tylūs ir įprasti, kad mūsų smegenys jų tiesiog nefiksuoja, kol neatsiranda tam tikras veiksnys, kuris juos sustiprina. Tam, kad tylūs foniniai garsai taptų girdimi, reikalingas rezonatorius. Tai objektas ar ertmė, kuri sustiprina oro vibracijas. Paprastas eksperimentas gali padėti tai suprasti.
Jei suformuosite burna apskritimą ir lengvai bakstelėsite pirštu į skruostą ar kaklą, išgirsite tam tikrą garsą. Keisdami burnos formą, pastebėsite, kad garsas kinta. Tokiu būdu burna tampa natūraliu rezonatoriumi. Būtent tai vyksta ir kriauklės viduje, tik dar efektyviau, nes jos forma ir paviršiai itin tinkami garsui atspindėti ir stiprinti.
Kriauklės forma kuria unikalią akustinę patirtį
Kiekviena kriauklė turi skirtingą dydį ir vidinę struktūrą. Šie skirtumai lemia, kokius dažnius kriauklė labiau išryškina. Didelės kriauklės sustiprina žemesnius garsus, o mažesnės dažniau pabrėžia aukštesnius tonus.
Dėl šios priežasties kai kurios kriauklės skamba tarsi gilus ošimas, o kitos, tai lyg švelnus vėjo šlamėjimas. Visa tai yra oro ir garso bangų žaismas, kurį formuoja kriauklės struktūra.
Viena įdomiausių detalių yra ta, kad garsas, kurį girdime, neturi nieko bendro su tikra jūra. Tačiau dėl to, kad kriauklė mums asocijuojasi su jūros pakrante, protas sujungia šiuos garsus su atmintyje saugomais pojūčiais.
Tai puikus pavyzdys, kaip veikia žmogaus suvokimas, jog mes girdime ne tik ausimis, bet ir emocijomis bei prisiminimais. Tai dar labiau sustiprina įspūdį, kad kriauklė iš tiesų skamba kaip jūra, nors tai tėra sustiprintas aplinkos triukšmas.
Panašus efektas pasiekiamas ne tik su kriaukle
Įdomu tai, kad šis efektas pasireiškia ne vien su kriauklėmis. Jei prie ausies priglausite tuščią stiklinę ar net rankos delną, išgirsite labai panašų garsą. Tokie objektai irgi veikia kaip rezonatoriai.
Tai tik dar kartą patvirtina, kad garsas, kurį laikėme jūros atspindžiu, iš tikrųjų yra mūsų aplinkos garsų atspindys ir stiprinimas. Kriauklė šiuo atveju tiesiog tampa natūraliu garso stiprintuvu, o visa kita yra mūsų vaizduotės ir atminties darbas.
Nors kriauklė atrodo paprastas ir ramus gamtos kūrinys, ji slepia sudėtingą akustinį pasaulį. Jos gebėjimas sustiprinti aplinkos garsus leidžia mums pažvelgti į tai, kas įprastai lieka už garsinės ribos.
Tai priminimas, kad fizika veikia visur, net ir ten, kur iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog nieko nevyksta. Viena kriauklė gali tapti ne tik garso rezonatoriumi, bet ir tiltu į mūsų prisiminimus bei pojūčius.
Danielius Mažeikis
Žurnalistas
Mane žavi mokslas ir technologijos – tai sritys, kuriose nuolat gimsta ateitis. Rašydamas apie naujausius atradimus, inovacijas ir technologijų poveikį mūsų gyvenimui, siekiu sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai, bet ne paviršutiniškai.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti