Lietuviškos laidotuvių tradicijos ir keisčiausi papročiai pasaulyje, kai kurios tradicijos gali tiesiog šokiruoti

Laidotuvių tradicijos visame pasaulyje atskleidžia, kokie skirtingi, bet kartu žmogiški esame – nuo tylių apeigų iki spalvingų švenčių, kuriose liūdesys susipina su prisiminimais. Kiekviena tauta turi savo unikalų požiūrį į mirtį ir atsisveikinimą. Vienur išėjusiųjų kūnai patikimi gamtai, kitur – pelenai virsta papuošalais ar net meniniais objektais. 

Visa tai – ne tik apeigos, bet ir kultūriniai atspindžiai, kuriuose susipina religija, istorija, šeimos ryšiai ir žmogiškas noras išsaugoti atmintį. Ir nors Lietuvoje laidotuvės vis dar gana tradicinės, jos taip pat po truputį keičiasi, tampa labiau personalizuotos, o ritualai – artimesni žmogui. Šiame straipsnyje pažvelgsime į tai, kaip žmonės visame pasaulyje atsisveikina su mirusiaisiais – nuo Ganos iki Japonijos, nuo Tibeto kalnų iki Lietuvos kapinaičių. 

Kokie papročiai vis dar laikomi šventais, kurie keičiasi, o kokie simboliai padeda mums susitaikyti su netektimi? Ir kaip šiandien atrodo laidotuvių kultūra mūsų pačių šalyje?

Laidotuvės skirtingose šalyse: netikėti papročiai

Visame pasaulyje laidotuvės atrodo labai skirtingai. Štai keli įdomūs faktai:

• Indijoje kai kuriose bendruomenėse mirusieji kremuojami ir jų pelenai paleidžiami į šventąsias upes, pavyzdžiui, Gangą.
• Tibete praktikuojamos vadinamosios „dangaus laidotuvės“ – mirusiojo kūnas paliekamas kalnų viršūnėje maitvanagiams.
• Ganoje populiarūs išskirtiniai, meniškai išdrožti karstai, atspindintys žmogaus gyvenimo veiklą – pavyzdžiui, žvejo karstas gali būti žuvies formos.
• Japonijoje dažniausiai atliekamos kremacijos, o artimieji, naudodami specialias lazdeles, renka kaulus į urną.
• Madagaskare egzistuoja „Famadihana“ ritualas, kai kas keletą metų šeimos iškasa mirusiųjų palaikus, juos apvynioja naujais audiniais ir kartu šoka, dainuoja bei prisimena brangius žmones.

Lietuviškos laidotuvių tradicijos

Lietuvoje laidotuvės dažniausiai vyksta pagal tam tikrą struktūrą: velionis pašarvojamas, laikomos gedulingos mišios, vėliau vyksta palydėjimas į kapines ir galiausiai – gedulingi pietūs. Nors šiandien daug kas keičiasi, kai kurios tradicijos išlieka:

• Velionio pagerbimas namuose arba šarvojimo salėje – anksčiau dažniau būdavo šarvojama namuose, dabar tai dažniausiai vyksta tam skirtose salėse.
• Žvakių deginimas – manoma, kad žvakės liepsna simbolizuoja sielos kelią į amžinybę.
• Gedulingos mišios – katalikiškose laidotuvėse paprastai aukojamos šv. Mišios už mirusįjį.
• Laidotuvės kapinėse – dažniausiai mirusysis laidojamas šeimos kape, vis dar populiarūs antkapiai su portretais.
• Gedulingi pietūs – tradicija susėsti prie bendro stalo ir prisiminti išėjusįjį išlieka svarbi.

Laidotuvių etiketas: kaip elgtis?

Nors tai skaudi akimirka, tam tikros etiketo taisyklės padeda parodyti pagarbą:

• Apranga – juoda arba tamsių spalvų apranga yra tradicinis pasirinkimas. Vengti ryškių spalvų, išskyrus atvejus, kai pats velionis yra palikęs kitokius pageidavimus.
• Elgesys – laidotuvių metu reikėtų vengti garsaus juoko ar triukšmo.
• Kalbos ir užuojauta – paprastas „nuoširdžiai užjaučiu“ yra tinkamas, jei nežinote, ką pasakyti.
• Gėlių pasirinkimas – dažniausiai nešami chrizantemų, lelijų ar gvazdikų vainikai, tačiau galima rinktis ir kitokias gėles.
• Socialiniai tinklai – svarbu atsargiai dalintis informacija apie mirusįjį. Kai kurie žmonės nenori, kad jų artimojo netektis būtų viešai aptarinėjama internete.

Ar keičiasi laidotuvių tradicijos Lietuvoje?

Šiuolaikinės laidotuvės Lietuvoje tampa vis įvairesnės. Dalis žmonių renkasi kremavimą, nes jis yra patogesnis ir mažiau kainuojantis sprendimas. Taip pat vis dažniau laidotuvės vyksta ne taip formaliai – artimieji organizuoja muzikinius atsisveikinimus arba mažas privačias ceremonijas.

„Laidotuvės anksčiau buvo labai ritualizuotos – su raudomis, ilgais gedulo laikotarpiais. Dabar žmonės renkasi kuklesnį, bet labiau asmenišką atsisveikinimą“, – teigia etnologas.

Pasaulis keičiasi, tačiau pagarba mirusiesiems išlieka viena svarbiausių vertybių. Kiekviena tauta, kiekviena šeima turi savo būdą atsisveikinti su išėjusiais.