Perspėjimas gyventojams, kurie ruošiasi grybauti: šie grybai gali pridaryti daug problemų, būkite atsargūs

Šiuo metu dažnai painiojamas vienas iš pačių pavojingiausių grybų – smailiakepurė musmirė. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo labai panašiai kaip įprastas pievagrybis, kurį daugelis drąsiai deda į krepšelį. Tačiau skirtumai tarp šių grybų esminiai ir labai svarbūs.

Klaidą padaryti lengviau nei atrodo. Ypač jei renkami dar neišsiskleidę jauni grybai. Tuo metu smailiakepurė musmirė ir pievagrybis atrodo beveik identiškai – balta kepurėlė, švelnus kvapas, tvirta kotelio struktūra. Tačiau vos viena klaida ir pasekmės gali būti negrįžtamos.

Musmirė ar pievagrybis? Svarbiausi požymiai, į kuriuos reikia žiūrėti

Pagrindinis skirtumas, kurį būtina žinoti – kepurėlės apačioje esantys lakšteliai. Pievagrybių jie rožiniai, vėliau tampa tamsiai rudi. Tuo tarpu smailiakepurės musmirės lakšteliai visada būna balti – nuo pat grybo išdygimo iki pat jo suirimo. Tai labai aiškus signalas, kad tokio grybo geriau neliesti.

Dar vienas svarbus ženklas – musmirės pagrindas. Šis grybas turi savotišką maišelį – vadinamąją makštį, iš kurios auga visas grybas. Pievagrybiui ši savybė nebūdinga. Jei matoma apvalkalu apsupta kotelio apačia – geriau palikti grybelį ramybėje.

Taip pat dėmesio vertas kvapas. Pievagrybiai kvepia grybais, jų kvapas būna švelnus ir pažįstamas. Tuo tarpu smailiakepurės musmirės kvapas gali būti nemalonus – primenantis žuvis, pelėsius ar net chloro kvapą. Jei kyla menkiausia abejonė – saugiau nieko nerinkti.

Grybų rinkimas nėra žaidimas, ką gali lemti viena klaida

Smailiakepurė musmirė – viena iš nuodingiausių grybų Europoje. Jos suvalgius mirtinas kiekis gali būti net viena kepurėlė. Nuodai pirmiausia pažeidžia kepenis, inkstus ir žarnyną. Pirmieji simptomai pasireiškia per 6-24 valandas, tačiau gali pasireikšti ir vėliau.

Simptomai dažnai prasideda kaip „paprastas“ apsinuodijimas – pilvo skausmai, viduriavimas, vėmimas. Šiuos požymius daugelis linkę priskirti netinkamai mitybai ar stresui. Deja, praėjus kelioms valandoms, simptomai trumpam palengvėja ir tai itin pavojingas ženklas.

Po šio „pagerėjimo“ prasideda tikrasis sveikatos smukimas – kepenys pradeda irti, organizmas nebesugeba pašalinti toksinų. Nesuteikus medicininės pagalbos, žmogus per kelias dienas gali žūti. Ir tai ne išimtis – tai dažna tragedija.

Patyrimas – svarbiausias ginklas prieš pavojų miške

Nors atrodo, kad su grybais užaugę žmonės viską žino, iš tiesų gamta visada gali nustebinti. Grybai prisitaiko, kinta priklausomai nuo oro sąlygų, dirvožemio ir aplinkos. Todėl būtina laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

Pirma – niekada nerinkti grybų, dėl kurių nėra visiško tikrumo. Antra – vengti jaunų, dar neišsiskleidusių grybų, ypač jei jie balti. Trečia – nepamiršti, kad net ir patyrę grybautojai gali suklysti. Kiekvieną radinį būtina kruopščiai apžiūrėti, lyginti su patikima literatūra ar klausti specialistų.

Jeigu planuojama rinkti grybų pirmą kartą arba po ilgos pertraukos – verta pasikviesti patyrusį grybautoją. Gamtos žinios perduodamos iš lūpų į lūpas, ir dažnai tai – vienintelė garantija, kad krepšelyje neatsidurs pražūtinga klaida.

Geriau grybų atsisakyti, nei vėliau gailėtis

Grybavimas daugeliui yra malonumas, tradicija ir poilsis. Tačiau šalia to visada turi eiti budrumas. Smailiakepurė musmirė – gražus, bet mirtinai pavojingas grybas. O klaida ją supainiojus su pievagrybiu – dažniau nei galima įsivaizduoti.

Todėl vietoj to, kad rizikuotumėte, verčiau atsisakyti grybų, dėl kurių kyla abejonių. Geriau tuščias krepšelis ir ramybė, nei kupinas grybų ir kelionė į reanimaciją. Gamta graži, bet reikalauja pagarbos ir žinių. O jūsų gyvybė – ne eksperimentas.