Puikiai pažįstami grybai vos nepražudė šeimos iš Šilalės: pavojingiausias grybas Lietuvoje atrodo nekaltai

Nors lietuvių ryšys su grybais tarsi įaugęs į kraują, naujokui vis tiek reikalingi aiškūs patarimai. Nesvarbu, ar esi sodyboje, ar išėjai pasivaikščioti į mišką su krepšiu – svarbiausia žinoti, ką imi į rankas.

Net patys populiariausi grybai gali būti sumaišyti su nuodingais antrininkais. Būtent todėl saugiausias būdas mokytis – tai daryti lėtai ir atsakingai, o ne grybauti „pagal nuojautą“. Laikas miške gali būti malonus, jei žinai bent keletą esminių dalykų.

Svarbiausi grybų bruožai, kurių reikėtų nepamiršti

Lietuvoje dažniausiai sutinkami valgomi grybai – baravykai, raudonikiai, kazlėkai, lepšės, voveraitės, žaliuokės. Skamba pažįstamai? Taip, bet kiekvienas iš jų turi savo „vizitinę kortelę“ – formą, kvapą, spalvą ar net vietą, kur auga.

Pavyzdžiui, baravykai išsiskiria stambiu kotu ir stora kepurėle, voveraitės kvepia maloniai ir auga grupelėmis samanose, raudonikiai turi ryškiai raudonas kepurėles ir dažnai slepiasi po beržais. Atrodo nesunku, tiesa? Vis dėlto reikėtų vengti skinti viską, kas atrodo valgoma – ypač jei neturi šimto proc. tikrumo.

Jei nežinai grybo pavadinimo, nepadės nei „graži išvaizda“, nei „kvepia kaip baravykas“. Būna, kad net patyrę grybautojai klysta – todėl svarbu pasitikrinti keletą kartų, o dar geriau – parodyti rastą grybą žmogui, kuris išmano.

Ką daryti, kad nesuklystum: keli naudingi triukai

Visų pirma – naudok grybų atpažinimo knygą arba išmaniąją programėlę. Net jei tai tik trumpa išvyka, išmanusis įrankis gali padėti pastebėti svarbius niuansus, kurių nepastebėtum plika akimi.

Antra – rinkis tik tuos grybus, kuriuos jau žinai. Jei kyla bent mažiausia abejonė – palik jį miške. Nėra jokio reikalo rizikuoti savo sveikata ar net gyvybe dėl neaiškaus egzemplioriaus.

Trečia – venk grybų, kurių kepurėlė blyški, plona ir be aiškių bruožų. Ypač atsargiai elgtis reikia su baltais grybais – tokie dažnai pasitaiko tarp nuodingųjų. Lietuvoje auganti žalsvoji musmirė – vienas pavojingiausių nuodingų grybų Europoje, o atrodo tarsi eilinis valgomas.

Kada geriausia pradėti mokytis? Vasaros ir rudens sandūra – idealus metas

Liepos pabaiga iki spalio vidurio – tai laikotarpis, kai grybų Lietuvoje apstu. Miškai pilni baravykų, lepšių, voveraičių – tik reikia žiūrėti po kojomis. Pradedantieji turėtų pradėti nuo lengvai atpažįstamų grybų – voveraičių ar baravykų. Jie retai painiojami su pavojingais.

Dar vienas patarimas – nesigriebk visų grybų vienu metu. Geriau viename žygyje pasistenk įsidėmėti vieno ar dviejų rūšių ypatybes. Kuo daugiau laiko praleisi miške, tuo geriau seksis atskirti grybus – žingsnis po žingsnio.

Ir dar – geriausia mokytis su patyrusiu žmogumi. Senelis, teta ar kaimynas grybautojas ne tik parodys, ką rinkti, bet ir paaiškins, kodėl vienų grybų geriau net nežiūrėti.

Grybavimas – tai ne varžybos, o smagus užsiėmimas gamtoje

Nors kai kuriuos pagauna azartas „surinkti viską“, iš tiesų svarbiausia – kokybė, o ne kiekybė. Jei nori pasimėgauti laiku miške, rink tik tuos grybus, kuriuos atpažįsti ir moki paruošti.

Grybavimas – puikus būdas atsipalaiduoti, pasisemti gryno oro, o kartu ir prisirinkti pietų. Tačiau tam reikia atsakomybės ir kantrybės.

Pradėti paprasta – tereikia šiek tiek žinių, dėmesingumo ir supratimo, kad net mažas neatsargumas gali baigtis rimtomis pasekmėmis. O laikas miške su krepšiu gali būti tikrai vertingas – jei rinksi ne viską, kas po ranka, o tik tai, ką išmanai.