Neskubėkite iškart atsiprašinėti, psichologai įvardijo dažniausias situacijas, kuriose verčiau patylėti

Įprotis atsiprašyti be reikalo dažnai formuojasi nuo vaikystės. Mes išmokstame būti „gerais“, „patogiais“, „neapsunkinančiais“. Ir suaugę toliau nešamės šią programą, net kai ji mums kenkia. Net jei išoriškai viskas atrodo mandagu – viduje kaupiasi spaudimas. Jis formuoja įsitikinimą, kad kitiems visada geriau, kad mūsų ribos nėra svarbios, o mūsų emocijos – per daug.

Psichologai pabrėžia, kad toks elgesys ilgainiui gadina ne tik santykį su savimi, bet ir su aplinkiniais. Žmogus, kuris nuolat atsiprašinėja, siunčia žinutę: „Aš nesuvertas, kad mane priimtum be sąlygų“. Todėl svarbu suprasti, kuriose situacijose geriau atsistoti tvirtai ir neatsiprašyti už tai, kas yra natūralu ar būtina.

Už ką nereikia atsiprašyti – net jei atrodo, kad reikėtų

Vienas dažniausių atvejų – atsiprašymas už savo jausmus. Pyktis, liūdesys, nerimas ar net pavydas – tai ne gėda. Tai žmogaus vidinės reakcijos, ir jų nereikia teisinti. Jei jūs dėl kažko susinervinote, nebūtina sakyti: „atsiprašau, kad taip sureagavau“. Geriau pasakyti: „taip jaučiuosi“ – ir tai bus sveika. Kai atsiprašome už savo jausmus, lyg ir pasakome: „aš neturiu teisės jų patirti“.

Ta pati taisyklė galioja ir jūsų poreikiams. Jei norite pabūti vieni, pailsėti ar paprašyti pagalbos – tai nėra priežastis teisintis. Jūsų nuovargis, poreikis tylai ar net noras nebendrauti neturi būti pateisinamas atsiprašymu. Tai nėra egoizmas – tai rūpestis savimi.

Dar viena situacija – kai niekuo nesate kaltas. Vis dėlto žmonės dažnai sako „atsiprašau“, net jei tik yra šalia to, kas vyksta ne taip. Pavyzdžiui, jei kolega padaro klaidą, bet jūs jaučiatės atsakingas, nes tai įvyko jūsų komandoje. Tokiose situacijose geriau pasakyti: „gaila, kad taip nutiko“, bet ne perimti kaltės ant savęs.

Kai atsisakote – tai nėra grubumas

Daugeliui žmonių žodis „ne“ sukelia kaltę. Tarsi atsisakymas visada turi būti palydėtas atsiprašymu. Bet tai klaidinga. Sakydami „ne“, jūs tiesiog pasirenkate sau tinkamą variantą. Ir tai nėra nei įžeidimas, nei išdavystė. Jei kiekvieną kartą atsiprašinėjate, kai atsisakote – ilgainiui jūsų „ne“ nustoja turėti svorį.

Panašiai yra ir su asmeniniais įsitikinimais. Jūsų vertybės, nuomonės ir gyvenimo būdas – tai dalis jūsų tapatybės. Jei dėl jų nuolat atsiprašote ar teisinatės, siunčiate sau signalą, kad tai, kuo tikite, nėra svarbu. O tai mažina vidinę ramybę ir pasitikėjimą.

Dar viena dažna situacija – išvaizda. Kai žmonės atsiprašo, kad atrodo pavargę, nepasitempę ar kad jų apranga ne tokia kaip reikia, jie tik sustiprina kompleksus. Psichologai siūlo vietoj „atsiprašau, kad taip atrodau“ sakyti „šiandien taip pasirinkau“. Tai paprasta, bet keičia santykį su savimi.

Net ir noras pabūti vienam – nėra priežastis teisintis

Būti vienam – tai ne atstūmimas kitų, o būdas atkurti pusiausvyrą. Tai visiškai natūralu, kad žmogui kartais reikia tylos, ramybės ar tiesiog poilsio nuo bendravimo. Jei dėl to atsiprašinėjate – vėl siunčiate sau žinią, kad jūsų poreikiai nėra svarbūs. 

O tai ilgainiui atveda prie perdegimo. Nuolatinis atsiprašinėjimas ten, kur nereikia, suformuoja neteisingą požiūrį į save. Žmogus ima jaustis per didelis, per garsus, per sudėtingas. Psichologai primena: jūsų emocijos, poreikiai, pasirinkimai ir ribos – tai ne klaidos. 

Tai – normalu. Ir jei išmoksite atsiprašyti tik tada, kai tai iš tiesų būtina – gyventi taps lengviau. Nes kartais vietoj „atsiprašau“ užtenka „aš toks, koks esu“. Ir tai – pakanka.