Šis žiemos triukas naikina sodo kenkėjus: pavasarį pamiršite apie kirmėles bei šliužus

Pagrindinė vieta, kur žiemoja kenkėjai ir patogenai, yra ant žemės susikaupusi augalinė masė: nukritę lapai, ūglių liekanos ir nenuskinti vaisiai. Ši drėgna, palyginti šilta aplinka prie dirvos sudaro puikias sąlygas įvairiems organizmams išgyventi iki pavasario.

Tokioje paklotėje žiemoja lapų minamusių vabzdžių lėliukės, sekliai dirvoje padėti šliužų kiaušinėliai ir grybų sporos, sukeliančios šašą, dėmes ant lapų bei vaisių puvinius. Daugeliui šių organizmų trumpalaikiai temperatūros kritimai iki –10, net –15 °C nėra pavojingi, ypač kai juos nuo šalčio apsaugo augalinės liekanos. Vos tik pavasarį atsiranda drėgmės ir teigiama temperatūra, grybai greitai užkrečia jaunus lapus, o šliužai ir lervos pradeda maitintis tiesiog šalia mūsų augalų.

Kita labai svarbi žiemojimo vieta – medžių žievė, ypač stora, sutrūkusi ar pažeista. Žievės plyšiuose ir atplaišose žiemoja vaisėdžių kandžių lervos, įvairių vikšrų, erkučių kiaušiniai, taip pat žiemojančios skydamarių ir miltuotųjų skydamarių formos. Nuo vėjo ir šalčio apsaugoti žiemojantys stadijai gerai pakelia įprastas žiemas su šaltukais iki –20 °C, jei tik šaltis nėra labai ilgalaikis ir be sniego dangos. Aktyvėti jie pradeda labai anksti – dažnai jau kovo pradžioje, todėl pirmieji pumpurų pažeidimai pasirodo dar prieš intensyvų medžio augimą.

Trečiasis būdas išgyventi žiemą – žiemojimas tiesiog ant šakelių ir ūglių, dažniausiai kiaušinėlių pavidalu. Taip žiemoja amarai, lapų sukikliai, kai kurie drugių vikšrai. Jų kiaušinėliai būna pritvirtinti prie jaunų ūglių ir pumpurų, todėl be didesnės žalos atlaiko net apie –25 °C šaltį. Visžaliuose augaluose lapų minuotojų lervos peržiemoja lapų viduje – jų buvimą išduoda šviesūs vingiuoti takeliai lapų audiniuose.

Atskira „slapto sandėlio“ kategorija – ant medžių likę, sudžiūvę vaisiai. Juose žiemoja ligų sukėlėjai, atsakingi už vaisių ir ūglių puvinius bei džiūvimą. Jau nuo ankstyvo pavasario tokie vaisiai tampa gausiu grybų sporų šaltiniu, o vėliau matysime pasekmes – įvairius pažeidimus vaisiuose ir šakose.

Kaip kovoti su ligomis ir kenkėjais žiemą?

Pats veiksmingiausias ir svarbiausias žingsnis – kruopštus tvarkymasis sode. Tai paprasta, bet labai efektyvi profilaktikos priemonė, ženkliai sumažinanti ligų ir kenkėjų žiemojimo vietas.

Pirmiausia verta surinkti ir pašalinti nukritusius lapus nuo vaismedžių ir uogakrūmių. Taip sumažinama tokių ligų kaip obelų šašas ar juodoji dėmėtligė plitimo rizika, nes šių grybų sporos žiemoja ankstesnių metų lapuose ir kituose augaliniuose likučiuose. Lapai ir šakos su aiškiais ligų požymiais neturėtų likti sode, taip pat ir komposte – jie gali tapti naujų infekcijų židiniu. Saugiausia tokį užkrėstą augalinį materialą išvežti su žaliomis atliekomis.

Tvarkymasis padeda ir kovojant su šliužais: purenant lysves nešalčių metu, dirvos paviršiuje atsidengia sekliai sudėti šliužų kiaušiniai. Netekę apsaugos jie dažnai žūsta dar iki pavasario, o tai labai sumažina šliužų gausą sezono pradžioje.

Kitas etapas – darbai tiesiog ant pačių augalų. Juos patogiausia atlikti žiemos pabaigoje, kai sumažėja stiprių šalčių tikimybė. Sanitarinis genėjimas leidžia pašalinti miltlige, vėžinėmis ir kitomis ligomis pažeistus ūglius dar prieš suaktyvėjant ligų sukėlėjams. Tokie pažeisti fragmentai paprastai būna tamsesni, perdžiūvę, trapūs arba su suskilinėjusia, pakitusia žieve.

Tuo pačiu nuo medžių karūnų būtina nuskinti ir visus sudžiūvusius, „mumifikuotus“ vaisius. Pavasarį jie tampa naujų infekcijų šaltiniu, todėl jų pašalinimas padeda išvengti ligų plitimo, pristabdo kenkėjų vystymąsi ir mažina poreikį vėliau imtis agresyvesnių apsaugos priemonių.

Baigus šiuos darbus, prasmę įgauna priemonės, tiesiogiai nukreiptos prieš žiemojančius kenkėjus. Ant be lapų esančių medžių ir krūmų galima purkšti aliejinius preparatus (parafino ar augalinių – pvz., rapsų – aliejų pagrindu). Jie mechaniškai uždengia ant šakelių ir jų išsišakojimuose esančius kiaušinėlius bei lervas, ribodami deguonies patekimą ir jų gyvybingumą.

Purkškimų veiksmingumas labai priklauso nuo sąlygų: būtina teigiama oro temperatūra, ramus oras ir itin kruopštus visų augalo dalių padengimas. Šias priemones verta papildyti ir mechaniniais metodais – nuimti senus gaudomuosius diržus, kartonines juosteles, švelniai nuvalyti nuo kamieno atšokusią, negyvą žievę. Taip atidengiami pasislėpę kiaušinėliai ir kokonai, kurie tampa labiau pažeidžiami šalčiui ir natūraliems priešams.

Kaip efektyviai saugoti vaismedžius nuo kenkėjų?

Vaismedžiuose pirmiausia verta įvertinti vienmečių ūglių būklę. Trumpi, ploni ir silpnai sumedėję ūgliai dažniau apgyvendinami amarų ir erkučių nei stiprios, gerai išaugusios šakelės. Ten, kur matyti nelygūs, aiškiai nusilpę metūgliai, verta suplanuoti korekcinį genėjimą. Juo išlyginama lajos struktūra ir sumažinamos vietos, kurias mėgsta rinktis žiemojantys kenkėjai. Tokiu būdu į naują sezoną medis įžengia stipresnis ir geriau pajėgus atlaikyti pirmuosius kenkėjų antpuolius.

Labai svarbi ir lajos ventiliacija bei apšvietimas, nes nuo to priklauso mikroklimatas pavasarį, kai prasideda vegetacija. Žiemą galima pašalinti viena į kitą besitrinančias, susikryžiavusias šakas ir patrumpinti pernelyg ištįsusius ūglius. Tinkamai išgenėta, „atvira“ laja greičiau įšyla, greičiau nudžiūsta po rasos ar lietaus, o tai apsunkina tiek kenkėjų, tiek lapų ligų plitimą. Praktikoje tai reiškia mažiau palankias sąlygas pirmosioms amarų kolonijoms ir lėtesnį vaisėdžių kandžių lervų vystymąsi.

Galiausiai, būtina pasirūpinti bendru medžio stiprumu. Tvirti, gerai prižiūrėti augalai rečiau nukenčia nuo masinio kenkėjų ir ligų antpuolio. Tam verta iš anksto suplanuoti pavasarinį tręšimą, orientuotą į kalį ir mikroelementus, o ne į pernelyg dažnai ir gausiai naudojamą azotą. Taip pat naudinga pasirūpinti dirvos kokybe šaknų zonoje – pavyzdžiui, mulčiuojant kompostu. Tai stabilizuoja drėgmę, gerina dirvos struktūrą ir palengvina vegetacijos pradžią. Visa tai mažina vaismedžių jautrumą kenkėjams ir ligoms bei padeda išauginti gausesnį, tolygesnį derlių.